Vieni sako – Lietuvos ir Baltarusijos politiniai santykiai nebus geri tol, kol valdys paskutinis Europos diktatorius Aliaksandras Lukašenka (klausimas, ar paskutinis?).

Kiti (populiariai sakant, ne demokratai) oponuoja. Jie tvirtina, kad Lietuvai svarbu bendradarbiauti nekeliant išankstinių sąlygų, tokių kaip Baltarusijos opozicionierių teisės.

Kas teisus, tegul sprendžia mūsų šalies užsienio politikos formuotojai. Jei ES spaudimas Minskui didės, teks apsispręsti. Tada reikės pagaliau atsakyti – kokia gi ta mūsų strategija?

Arbitru nėra prasmės būti, gali tik išsakyti savo nuomonę. Tiesa, visuomenė Lietuvoje net dėl esminių mūsų šalies problemų menkai tediskutuoja, ką jau kalbėti apie užsienio politiką.

Visgi...

Tarkime, vieni sakytų, kad atšaukti ambasadorių iš gretimos šalies buvo būtina, esą tokia ES pozicija.

Taip, toks sprendimas gali būti argumentuotas gana retai susiklostančia ES diplomatine praktika – „visi už vieną, vienas už visus“.

Tačiau lengva paprieštarauti. Sutikime, kad ambasadoriaus atšaukimas iš šalies kaimynės turi turėti labai svarų pagrindą. Ar atšaukdami savo diplomatinės atstovybės Baltarusijoje vadovą mes svarų pagrindą turėjome?

Karas? Pavojus diplomatui? Pažeisti mūsų nacionaliniai interesai?

Ar Briuselis turėjo svarių argumentų? Kokie jie? Įžeidimas, nes išprašyti lenkų diplomatai?

Galbūt Lietuva ir priklauso ES, tačiau niekas neįpareigoja laikyti Bendrijos pozicijos šventa karve. Sakysime, netaktiška mums ginčytis Europoje? Gal ir netaktiška, tačiau tarp ES narių prioritetai skiriasi. Nebūtinai tai, kas aktualu kitiems, – aktualu mums. Ir tuo reikia įtikinti! Ieškoti taip pat mąstančių.

Taip, Baltarusija nėra demokratiška, kaip norėtų vakarų europiečiai. Taip, A.Lukašenka nėra pavyzdinis lyderis (jei pavyzdinių iš viso yra). Bet jis dabar yra Baltarusijos vadovas. Jo nei nuversime, nei sukursime kitokią politinę sistemą.

Galų gale, o kaip Rusija ar Azerbaidžanas? Šios šalys jau įžengė į tikrąją demokratiją. Ten gerbiamos žmogaus teisės? Neegzistuoja klanai, oligarchai?

O kodėl niekas nekliudo Varšuvai, Berlynui, Paryžiui ir kitoms ES sostinėms su Maskva ir Baku elgtis kitaip? Ar dėl to, kad Baltarusijos klausimas vokiečiams ar prancūzams – neaktualus, jis neaktualus ir mums?

Kad ir kokia Baltarusijoje demokratijos padėtis (nors dėl demokratijos padėties vertėtų susirūpinti ir Lietuvoje), atsakymas yra vienareikšmiškas – labai aktualus. Ir ne tik dėl verslo interesų!

Galbūt ekonominiams santykiams politinio dialogo įšaldymas per pastaruosius metus nekenkė, tačiau toks požiūris – trumparegiškas.

Nė vienas reikšmingas ekonominis projektas niekuomet nebūna realizuojamas be politinės valios ir įsipareigojimų. Niekuomet tarp valstybių neegzistuos abipusis pasitikėjimas, jei jų vadovai net nesikalba. Apskritai, kaip galima nesikalbėti su kaimynais?

Konstruktyvaus politinio dialogo palaikymas – parama A.Lukašenkai? Toks požiūris stokoja elementaraus pagrįstumo. Moralinė parama diktatoriui? Sprendžiant iš Prezidentės susitikimo su A.Lukašenka, Baltarusijai reikia tikrai ne moralinio palaikymo, o pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo labai praktiniais klausimais.

Tad esminis klausimas būtų toks – ar mums Baltarusijos opozicijos politikų teisės dabar yra santykių su Baltarusija prioritetas?

Pasirinkimas ignoruoti Baltarusiją tikrai atsisuks prieš mus pačius. Arba jau atsisuko... Galėjome išnaudoti puikią progą bendradarbiauti su Baltarusija energetikos klausimais.

Neieškodami sąjungininkų, kurie galėtų ir norėtų su mumis bendradarbiauti, liksime izoliuoti.

Pabaigoje norėtųsi pasveikinti, kad bent jau su latviais ėmėme kalbėtis konstruktyviau! Tuo tikrai reiktų pasidžiaugti.