Renginiuose, įrašytuose į projekto "Vilnius – Europos kultūros sostinė" (VEKS) programą, dalyvavo kas devintas Lietuvos gyventojas. Kas šeštas iš mūsų apsilankė bent viename Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginyje.

Tokie apklausos rezultatai paskelbti likus paskutiniams šių metų akordams, laukiant paskutinių parodų ar koncertų, kuriais dar žada nustebinti abiejų projektų rengėjai.

Bent viename Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginyje sakė dalyvavę 15,8 proc. apklaustųjų. Ne kažin kiek, bet vis dėlto daugiau nei VEKS renginiuose (10,7 proc.). Tikėtina, kad susirinkti 5 proc. persvarą Tūkstantmečio renginiams padėjo ir Dainų šventė. Šį renginį galima laikyti savotišku kodu, kuris iš dalies atskleidžia pagrindinį abiejų programų ir jų patrauklumo publikai skirtumą. Šventė, kurios forma, turinys, tradicijos iš esmės nesikeičia nuo pat sovietmečio, per ilgus gyvavimo metus spėjo užauginti savo auditoriją.

Lygiagrečiai vykę VEKS renginiai, regis, bandė laužyti šią taisyklę. Sprendžiant iš apklausos rezultatų, tai, atrodo, pavyko. Juolab kad šiek tiek daugiau (93,1 proc. prieš 92,1 proc.) sako žiną, kad šiemet Vilnius yra Europos kultūros sostinė, o šalis švenčia savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tiesa, daugumos atsakymo į įdomiausią tokiame nuomonių tyrime galėjusį nuskambėti klausimą, kaip sužinojote apie šiuos projektus, neturime. Gal žino dėl to, kad rašė haiku Vilniaus miestui, Naujųjų naktį gyvai ar per televizorių matė aukštajam menui prilygintą paprasčiausią lazerių šou. O gal tik dėl to, kad net gyvendamas atokiausiame Lietuvos kampelyje per "Panoramą" girdėjo diskusijas apie surūdijusį vamzdį, iškilusį panery, arba kaltinimus korupcija VEKS vadovams?

Na, bet palikime ramybėje saviškius. Jiems geriausiu atveju buvo skirta tik Tūkstantmečio programa, o VEKS laikėme savo didžiuoju šansu suspindėti Europoje. Norėjome pagaliau parodyti, kad turime ne tik pavienių klasikos žvaigždžių a la Petras Geniušas ar Violeta Urmana, bet ir energingą, ambicingą menininkų bendruomenę, kuri laužo įvairius tabu, užsiima pasaulinio lygio kūryba, kurioje yra ir tautinių elementų. Žinoma, dar magėjo pademonstruoti ir Vilnių su visais jo titulus iliustruojančiais paveldo perlais, tarp dangoraižių dar vešinčiais žalumynais. Laukdami minios kultūros kūrėjų, mėgėjų ir šiaip turistų (juk net oficialiai kalbėta – į VEKS renginius būtina pritraukti 3 mln. lankytojų iš užsienio, ir taškas), net taksistus ir aptarnaujantį personalą specialiuose kursuose mokėme mandagumo. Deja, baigiantis didiesiems kultūros metams, galime drąsiai pasakyti, kad savo šansą prašvilpėme vėjais it vėjavaikis loterijoje laimėtą milijoną. Garbingai pabūti kultūros sostine sutrukdė absurdiškos VEKS projektų finansavimo schemos, vienas po kito dėl to kilę skandalai.

Žinoma, tokio lygio projekte dalyvavome pirmą kartą. Suvaldyti menui skirtus pinigus – tai ne kokį regiono prezidentų susitikimą rengti, kuriame viskas labai aišku, nes viskas paklūsta protokolui. Galiausiai – fiasko juk patyrėme ne pirmieji. Gracas, Europos kultūros sostine buvęs dar 2003-iaisiais, iki šiol brenda iš per projektą susidariusių skolų. Pasiguoskime. Ir pasidžiaukime – laimė, didieji kultūros metai eina į pabaigą.