„Vis atrodydavo, kad nelaimės nutinka kažkur kitur“, – sakė per DHL lėktuvo katastrofą Vilniuje suniokoto namo gyventoja. Tačiau nelaimė tiesiogine žodžio prasme užgriuvo iš dangaus. Žmonės iš degančio namo išbėgo kaip stovi. Nors po kurio laiko ir turėjo galimybę sugrįžti pasiimti daiktų, naudos maža – viskas suniokota. Be namų likusiems vilniečiams akimirksniu, vos per kelias paras, suaukota didžiulė suma. Lietuviai dar kartą įrodė, kad moka susitelkti ir ištiesti pagalbos ranką.

Tai yra šviesioji tamsos pusė. Gebame suvokti kito skausmą. Ir kai imsime dejuoti, kaip mums sunku iškęsti tas sutemas, pajuskime kitus. O jei nepakanka empatijos, galima... įsipjauti pirštą ir pasibarstyti druska. Skaudės! Bet bus gera šoko terapija nuo sotumo ir patogumo nuovoką kartais pametančiai galvai. Nes neduokdie išbandymo liga: sužinoję, kad ji kėsinasi į gyvenimą, visi ima branginti kiekvieną dieną, net labiausiai apniukusią. Kodėl, turėdami viską – sveikatą, artimuosius, gerovę, saugumą, – nemokame tuo džiaugtis ir branginti?

Sekmadienį prasideda Adventas, tradicijų nutiestas kelias per sutemas į Kalėdų šviesą. Primenantis, kad yra geras būdas gauti sielai šviesos, o organizmui – laimės hormonų: padėti kitam. Ir mes mokame taip nušviesti sutemas. Šiandieną mums nepakanka būti sėkmingiems, pasiturintiems – būtina padaryti ką nors naudingo kitiems. Anot tyrimų, esame aktyvūs labdaros akcijų, paramos organizacijų „Blue / Yellow“, „Gelbėkit vaikus“, „Maltiečiai“, „Raudonasis kryžius“, „Caritas“, „Maisto bankas“ ir kt. aukotojai. Ir ne vien todėl, kad įsiteiktume Kalėdų Seneliui. Be gerumo paskęstume tamsoje.