Taikdarys, vertas kulkos

Kairiosios politinės jėgos dažniausiai siejamos su empatija, bendravimu, bendradarbiavimu, diskusijas skatinančiais tarpininkais, atgyvenusių ritualų atmetimu, išmokomis vadinamiesiems paprastiems žmonėms, solidarumu, amžinąjį orgazmą žadančiomis utopijomis (socializmu, komunizmu ir pan.), "tuo savitarpio bendrumo jausmu" ir "tos kartos balsais".

Dešiniesiems neretai priskiriamas kietakaktiškumas, nuožmumas, empatijos stoka, ryšiai su stambiuoju privačiu kapitalu, susvetimėjimas, vartotojiškumo skatinimas, šimtmečius menančių tradicijų šlovinimas bei tariamas masių kiršinimas.

Šiuolaikinio Izraelio politikoje kairiosios jėgos dominavo nuo pat 1948 m. pavasario iki 1977 m. rinkimų. Empatijos ir išmokų valdantieji nestokojo, tačiau santykiai su kaimynais musulmonais tik blogėjo, stalinistinę saulę vežiojantiems užjūrio poetams paminklų taip pat niekas nestatė, tad svajonės apie socialistinę žydų valstybę apsiribojo XX a. pradžioje įsteigtais kibucais.

Po 1973 m. spalį įvykusio dar vieno Sirijos, Egipto ir Izraelio karo, visuomenės pasitikėjimas kairiaisiais pradėjo vėsti. Nors 1973 m. rudenį vykusį konfliktą žydai taip pat laimėjo, Izraelio visuomenėje įsivyravo gana pesimistinės nuotaikos, o valdžios atstovai buvo kaltinami pasirengimo ir atidumo stoka.

Panašūs procesai vyko ir kaimyniniame Egipte. Iki 1973 m. rudens naujasis Egipto valdovas Muhammadas Anwaras el-Sadatas (1918–1981) daugelio laikytas nykiu, charizmos stokojančiu biurokratu, tačiau po spalio karo ne vienas musulmonas pradėjo jame įžvelgti žmogų, atskleidusį žydų valstybės trapumą.

Karas buvo pralaimėtas, tačiau net ir nesunaikinę Izraelio, egiptiečiai ir kiti arabų pasaulio atstovai jautėsi atgavę orumą, tad dabar Anwaras el-Sadatas galėjo žengti kitą, žymiai ekscentriškesnį žingsnį ir atsiskleisti dar viename, daug kam netikėtame, diskusiją skatinančio tarpininko-taikdario amplua.

1977 m. lapkritį, kai visą Vakarų pasaulį krėtė disko stiliaus, muzikos ir šokių karštinė, Anwaras žengė netikėtą žingsnį ir atvyko oficialaus vizito į Izraelį. Lapkričio 20 d. semitų valstybės parlamente jis pasakė įkvepiančią kalbą, kuri nebūtų padariusi gėdos nei Michailui Saakašviliui (1967), nei Filipui Bedrosovičiui (1967), nei Gretai Thunberg (2003).

Atlikdamas savo oratorinį pasirodymą, Anwaras stengėsi atrodyti "paprastas ir savas". Jis akcentavo bendras musulmonų, žydų bei krikščionių šaknis ir netgi porą kartų pajuokavo, tačiau nepagailėjo populizmo ir nepamiršo paspausti izraelitų dėl teritorijų, kurių kontrolę 1967 m. vasarą perėmė Izraelis.

"Po ilgų apmąstymų priėjau išvadą, kad atsakomybė prieš Dievą ir liaudį įpareigoja mane keliauti kad ir į tolimiausią pasaulio kampelį, netgi į Jeruzalę, kreiptis į Kneseto narius, Izraelio liaudies atstovus, ir supažindinti juos su faktais, kurie man neduoda ramybės. Bet kuri kare prarasta gyvybė yra žmogaus gyvybė, ir nesvarbu, izraeliečio ar arabo. Našle tapusi žmona yra žmogus, turėjęs teisę į laimingą šeiminį gyvenimą, ir nesvarbu, ar ji arabė, ar izraelietė. Nekalti vaikai netekę tėvų globos ir užuojautos, yra mūsų vaikai, ir nesvarbu, kur jie gyvena – arabų ar izraeliečių žemėje", – kalbėjo egiptietis.

1978 ir 1979 m. Egipto ir Izraelio atstovai, tarpininkaujant Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Jameso Earlo Carterio Jaunesniojo (1924) administracijai, sudarė net dvi sutartis. Egiptiečiai pažadėjo pripažinti Izraelio teisę į egzistavimą ir užmegzti diplomatinius santykius, Izraelis įsipareigojo išvesti savo pajėgas iš Sinajaus pusiasalio ir užtikrinti palestiniečiais vadinamų žmonių teises.

1978 m. rudenį už pirmosios sutarties sudarymą Anwaras el-Sadatas ir Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas (1913–1992) buvo apdovanoti Nobelio taikos premija.

M.Beginas taip pat buvo labai spalvinga ir kontroversiška asmenybė. Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metais jis, būdamas žydas, sugebėjo pakliūti į sovietų nelaisvę. Vėliau M.Beginas prisijungė prie Wladyslawo Alberto Anderso (1892–1970) žmonių, lenkų, kurie buvo paleisti iš Gulago sistemos įstaigų, nacionalsocialistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.

Keliaudamas su W.A.Anderso kariauna, jis atvyko į Pažadėtąją žemę, kurioje paskelbė asmeninį karą Palestinos mandatą valdančiai Didžiajai Britanijai. Sakoma, kad jis netgi bandė organizuoti britams priklausiusių pastatų sprogdinimus, tad Jungtinės Karalystės atstovai M.Beginą pradėjo laikyti pavojingu teroristu.

1977 m. pavasarį M.Begino partija "Likud" (Konsolidacija) netikėtai laimėjo Kneseto rinkimus. Nors diplomatinis XX a. 8-ojo dešimtmečio antrosios pusės Egipto ir Izraelio flirtas atitiko visas to meto Vakarų politinės mados tendencijas, nemaža musulmonų dalis Anwaro el-Sadato iniciatyvą sutiko priešiškai.

1979 m. pavasarį Arabų Lyga suspendavo Egipto narystę, o kadaise išaugęs Anwaro populiarumas pradėjo kristi. 1981 m. spalio 6 d., kasmetinio parado, skirto paminėti 1973 m. rudens puolimą metu, Khalido Ahmedo Showky El Islamboulio (1955–1982) žmonės išsitraukė savo ginklus ir pradėjo šaudyti į Anwarą.

Jie ne tik mirtinai sužalojo politiką, bet ir pražudė bei sužeidė visą būrį žmonių. Teigiama, kad kulkų neišvengė ne tik būsimasis Egipto diktatorius Muhammadas Hosnis El Sayedas Mubarakas (1928–2020), bet ir pats Airijos gynybos ministras Jamesas Tully (1915–1992).

Vieni pasikėsinimą sieja su maištaujančiais karininkais, kiti – su slaptąja Musulmonų brolija, kuri daugelį metų sėkmingai veikė pogrindyje, tačiau po 2010–2012 m. Arabų pavasario, įgijusi oficialią valdžią Egipte, pademonstravo absoliučią politinę impotenciją.