Filme „Rašymas ugnimi“ – veidmainiai politikai, godumas ir nuolatinio pavojaus akivaizda

Radikaliam pokyčiui reikia radikalaus veiksmo, teigia šiųmetis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis "Nepatogus kinas".

2007 m. surengtas pirmasis "Nepatogaus kino" festivalis buvo didžiulis įvykis jau vien dokumentinio kino sferoje: pastarasis anksčiau buvo tarsi šiek tiek antrarūšis ir nė nemėgino konkuruoti su meninėmis kino juostomis. Šiandien dėmesys dokumentiniam kinui ne tik labai išaugęs, jis nebekonkuruoja ir neretai net lenkia meninius filmus tiek kokybe bei kūrybiškumu, tiek auditorijos dėmesiu. Režisierių įvaldyta nauja, įvairi ir kaskart tobulėjanti, pagaulesnė dokumentinio kino kalba, pateikianti realius faktus, tikras istorijas jau ne taip, kai anksčiau, – užkadrinis tekstas ir monologai patraukia kur kas daugiau žiūrovų.

Beje, domintis dokumentiniu kinu, išjungti racionalaus mąstymo taip pat nederėtų. Legendinis kino režisierius Woody Allenas yra sukūręs puikų netikro dokumentinio filmo šedevrą "Zeligas" ("Zelig") – tobulą dokumentikos parodiją, arba, kaip dabar sakoma, feiką, kuri atskleidžia, kad dokumentinis kinas taip pat gali būti tik falsifikacija arba manipuliacija. Tiesa, ragavę totalitarinio režimo piliečiai tai puikiai žino, tačiau dokumentinio kino falšas gali būti ne tik politikos priemonė – apgaulė ir klastotė slypi bene visur. Tačiau šįkart ne apie tai.

"Nepatogus kinas" savo laiku atvėrė milžinišką langą į pasaulį, parodydamas ne gražius judančius paveikslėlius, bet įvardydamas skaudžias problemas, apie kurias nė nenutuokėme, vadinasi, pasaulį matėme kur kas siauriau. Matyti ir nepatogias, nemalonias problemas, greičiausiai, yra būtina ne tik tam, kad nedingtų pasaulio įvairovės suvokimas, bet ir aštrus, kritinis mąstymas bei atjautos, pagalbos teikimo poreikis, tiesiog – žmogiškumas, kuris turi tik teigiamą žodžio konotaciją.

Erika Striogaitė. / Lietuvos rašytojų sąjungos nuotr.

Vienas iš šių metų festivalio "Nepatogus kinas" filmų "Rašymas ugnimi" – indų režisierių Sushmit Ghosh, Rintu Thomas dokumentika apie Indijoje diskriminuojamą Neliečiamųjų kastą. Jokia paslaptis, kad Indijoje egzistuoja socialinės kastos: šventikai, kariai, pirkliai ir juodadarbiai, kurias nulemia ne pasiekimai, išsilavinimas ar kokios žmogiškosios savybės, o tiesiog gimimas priklausant tai ar kitai kastai, taigi ničniekas to pakeisti negali. Atrodo, indai su tuo susitaikę, ne kartą tekę girdėti, kad tai gana teisingas požiūris, turintis savo tradiciją, susiformavusią nuo 1500 m. pr. Kr., ir religinį pagrindą.

Filmas "Rašymas ugnimi" (su virtualiuoju "Nepatogaus kino" pasu jį, kaip ir kitus festivalio filmus, galima matyti internetu – red.past.) atskleidžia, kad skirstymas į kastas nėra lydimas romaus susitaikymo ir stoiškumo. Maža to, diskriminacija tarp kastų netgi įstatymiškai panaikinta, tačiau tik teoriškai, nes praktiškai to laikomasi iki šiol, kaip ir niekur nedingęs moterų menkinimas.

Tačiau Šiaurės Indijos valstijoje Utar Pradeše, kur ypač daug smurto patiria moterys dalitės (dalitai laikomi nešvariais, jie savotiški neliečiamieji ir kastų sistemai net nepriklauso, kaip ir moterys), būtent jos susibūrė ir 2002 m. įsteigė laikraštį "Khabar Lahariya" ("Naujienų bangos"), kuris, buvo neabejojama, pasmerktas žlugti. Bet šis vienintelis tik moterų leidžiamas Indijos laikraštis sukurstė revoliuciją, o perkeltas į interneto erdvę, sulaukia per 11 mln. peržiūrų.

"Rašymas ugnimi" pasakoja, kiek daug gali vienas žmogus, keletas tikslui susitelkusių žmonių, šiuo atveju – moterų (deja, reikia įrodinėti, kad jos irgi lygiaverčiai žmonės), net ir didžiulio nuolatinio pavojaus akivaizdoje. Pavyzdžiui, filme "Khabar Lahariya" žurnalistė klausia besibalotiruojančio kandidato į vietos valdžią, kaip jis kovos su prievarta prieš moteris (turima galvoje, tiesioginiai, nuolat patiriami fiziniai moterų išprievartavimai, kai kaskart į namus įsiveržia grupė vyrų; nufilmuota ir tai patyrusi moteris, kuri įvardija dienas, kartus, kai buvo prievartaujama, bet nė vieno jos pareiškimo policija nepriėmė). Kandidatas atsako, kad, jam atėjus į valdžią, išprievartavimų sumažės.

Spręsdami kitų problemas, mes pirmiausiai padedame sau,  suvokiame, kad kitų tiesiog nėra, kaip nėra antrarūšių žmonių, blogesnės tautos ar lyties.

Filmas apnuogina ne tik veidmainių politikų veidą, beribį verslininkų godumą ir abejingumą žmogui, bet ir apsišaukėlius dvasinius guru, net tos pačios vyriausiosios laikraščio reporterės šeimą, kurioje vyras toli gražu nepalaiko savo žmonos, nes ji, pasak jo, turėtų užsiimti namų ruoša, užuot bėgiojusi iki išnaktų spręsti kitiems kylančių problemų.

Tačiau, kaip ir būna, spręsdami kitų problemas, atjausdami ir suprasdami, mes pirmiausiai padedame sau, augame dvasiškai ir intelektualiai: nematome vien tai, kas prieš mūsų nosis ir šalia, o suvokiame, kad kitų tiesiog nėra, kaip nėra antrarūšių žmonių, blogesnės tautos ar lyties.

Manipuliatoriai, jų vienokios ar kitokios priemonės ypač bijo viešumo, nes jis, kaip skaidrus vanduo, gali nuplauti ir parodyti tai, kas iš tiesų slypi po gražia veidmainiško rūpinimosi kauke. Atkakliai, sąžiningai dirbdamos, patyrusios ir tik pradedančios "Khabar Lahariya" žurnalistės moterys ne tik atkreipė vietinės ir pasaulio visuomenės dėmesį į didžiulius, bet slepiamus skaudulius ir net sutramdė nežmonišką vietinės mafijos apetitą – jos net sukėlė savotišką revoliuciją. Vis dėlto turbūt svarbiausia, kad pajuto savo veiklos prasmę, išsilaisvino iš žeminančių gniaužtų, nors rašė ir teberašo ugnimi, bet turbūt kitaip apsivalymas neįvyksta.


„Kauno diena“ dovanoja specialią filmo peržiūrą už 1 Eur. Filmą peržiūrėti galite ČIA.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių