Uostas - tarp penkių auklių

Klaipėdos miesto tarybos sekretorius

Visiškai atsitiktinai praėjusį antradienį menamame Klaipėdos jūrų uosto stebėjimo pulte raudona šviesa sušvito trys ryškūs pavojaus signalai.

Visi jie bylojo apie seniai žinomas tiesas: vienintelis Lietuvos valstybinis uostas neturi tiksliai apibrėžtos vietos šalies, miesto, verslo ir tarptautiniame kontekste.

Jis yra visiems ir labai rūpimas, ir kartu tarsi rakštis jautrioje vietoje. Ir panašus į didelį laivą, kuris sparčiai stumiasi pirmyn, tačiau nei įgula, nei savininkai, nei konkurentai nežino kur.

Prioritetas - popieriuje

Taigi tą antradienį savivaldybės vadovams buvo pateikta informacija apie Klaipėdos miesto plėtros strateginio plano vykdymą.

Šis planas buvo patvirtintas 2001-aisiais ir siekia 2020 metus. Daugelis sumanymų, kurie 2001 metais atrodė utopiškai, jau dabar tampa realybe.

Klaipėdiečių garbei reikia pasakyti, kad jie moka kurti realius planus ir juos įgyvendinti.

Tačiau nerimą kelia tai, kad prasčiausia padėtis yra įgyvendinant vieną iš penkių svarbiausių miesto plėtros strateginio plano prioritetų.

Jis vadinasi gan paprastai: „Miesto ir uosto integracijos stiprinimas“.

Žvelgiant į šio prioriteto (kuris tikrai buvo sudėliotas ne be uosto institucijų pagalbos) punktus nesunku pastebėti, kad miestas ir uostas per tuos kelerius metus daugelyje sričių ne tik nesuartėjo, bet tarp jų radosi dar daugiau nesutarimų.

Ir labai aiškios šio reiškinio priežastys: Klaipėdos partneris yra ne pats uostas, atstovaujamas direkcijos, o Vyriausybė.

Tiksliau - Susisiekimo ministerija, be kurios leidimo greitai mūsų uoste kiras nutūpti nebegalės. Ką bekalbėti, pavyzdžiui, apie Jūros šventės rėmimą.

Vilniuje suprantama, kad jūrų uostas keliais procentais turi įtakos šalies ekonomikai ir keliasdešimčia - miesto.

Tačiau nenorima suprasti, kad miesto bendruomenė nori civilizuoto dialogo ne su sostinės klerkais, o teisiškai apibrėžtų santykių su pačiu uostu ir jo savininku - valstybe.

Nėra ko „parintis“

Tą patį antradienį savivaldybėje politikams ir miesto bendruomenei buvo pristatyti naujojo Klaipėdos bendrojo plano sprendiniai.

Tačiau, pristatant atskiras jo dalis, tarsi raudonu punktyru išsiskirdavo neapibrėžti uosto ir miesto bendruomenės santykiai. Giliavandenio uosto vieta, uosto krovinių judėjimas miesto ir uosto keliais, uosto rezervinės teritorijos, uosto įmonių neteisėtai uždarytos gatvės, gamtosauga - šie ir daugelis kitų dalykų kurstė aistras.

Planavimo specialistai kartais liūdnokai prasitardavo: „Mes suprantame, kad taip ar taip reikėtų daryti, bet Vilnius gali nesuprasti. Tad nėra ko ir „parintis“.

Ir valstybės, ir mafijos

Tą patį antradienį pasigirdo ir Valstybės kontrolierių išvados - milžiniškos investicijos į uostą ne visuomet buvo tikslingos. Uostas panaudoja ne visas savo galimybes. Uosto žemės įmonėms nuomojamos pigiau nei savivaldybė nuomoja savo žemes.

Ir svarbiausia: Klaipėdos uostas neturi bendrosios ilgalaikės plėtros programos, uosto plėtra nėra subalansuota.

Tai visiškai sutampa su minėtais uosto veiklos stebėsenos indikatoriais - miesto bendrojo plano bei plėtros strateginio plano rodmenimis.

Klausantis valstybės auditorių, susidarė įspūdis, kad uostas plečiasi pats nežinodamas kur ir kodėl. Ir tai ne Uosto direkcijos vadovų, o valstybės vadovų kaltė.

Jeigu uostas būtų privatus, jo savininkas jau seniai būtų sukūręs ilgalaikės plėtros programas, suderinęs jas visose institucijose, gavęs miesto bendruomenės pritarimą.

Dėl vienos labai paprastos priežasties - savininkui rūpi jo pinigai. Tų pinigų jis neuždirbs, jei „eis ant peilių“ su miesto bendruomene.

O dabar uostas yra tarsi truputį Klaipėdos, truputį - valstybės, truputį - uosto įmonių, truputį - mafijos. Penkios auklės, tad vaikas žygiuoja pats nežino kur.