Tuo metu, kai antivytininkai šaukė „Vivat!“ A.Labašausko kalneliui ir demokratijai, pralaimėjimu springdami Vyčio fanai klykė, kad čia jokia ne tautos valia, o neoliberalmarksistinės paminklo komisijos užgaidos.

Jei būtų laimėjęs Vytis, tą sunkiai suvokiamą ir dar sunkiau ištariamą abrakadabrą būtų kartoję pikti antivytininkai. Nes demokratinės procedūros yra sudilusio grašio nevertos, jei laimi ne tie.

Bet ir tai dar buvo ne paskutinis vargas, užklupęs Lietuvą su vargu dėl aikštės. Pirmiausia išlindo yla, kad jau sutvarkytą Lukiškių aikštę dėl kalnelio reikės rausti iš naujo, todėl milijonas kitas buvo išmestas kaip į balą.

O paskui dar paaiškėjo, kad jokio kalnelio aikštėje išvis būti negali. Nes prieš septynerius metus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė aktą, pagal kurį Lukiškių aikštės vertingoji savybė yra lygus reljefas.

Taip išeina, kad tiek už kalnelį balsavusieji piliečiai, tiek komisija yra teisės aktų pažeidėjai. Kaip kokie smarkiai viršiję greitį ar velnio lašų kiekį vairuotojai.

Vadinasi, jau geriau aikštėje reikėjo statyti Vytį? Bet tada būtų užklupęs vargas dėl arklio. Autoritetai sako, kad Lietuvoje dar negimė toks skulptoriaus, kuris mokėtų nulipdyti arklį.

Kiekvieną kartą, kai tik ką nors Lietuvoje bandoma padaryti, Lietuvą užklumpa vargas. Ne tik esamus ir būsimus, bet ir seniai padarytus darbus vargas užklumpa.

Štai vos prieš porą metų liuteronų kunigo V.Kelerto pastangomis už europinius pinigus Šakiuose buvo pastatyti vaikų namai. Modernūs ir patogūs vaikams. Įrengti pagal Vokietijos modelį. Visi plojo. Plojo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Bet paskui Lietuvą ištiko kitas vajus. Dabar visus vaikus trūks plyš reikia apgyvendinti nutriušusių daugiabučių namų butuose. Visus iki vieno.  Nepaisant to, kad liuteroniškuose vaikų namuose kiekviena šeimyna turi po penkis kambarius, o daugiabučiuose didžiausias butas yra tik keturių kambarių, ir jie mažesni. O juk dar reikia kambario socialinėms darbuotojoms.

Ir dar daug ko nepaisant. Tarkim, kad valdžiai kainuos ne tik butų pirkimas ir jų remontai, o vietoj keturių socialinių darbuotojų reikės šešių. Kad vaikai, kurių kiekvienas turi po atskirą kambarį ir kiekviena šeimyna dar turi po bendrą poilsio kambarį bei virtuvę, bus perkelti į prastesnes sąlygas.

Kodėl? Todėl, kad toks vajus. Iki 2020-ųjų visus vaikų globos namus užsiplėšta panaikinti, visi vaikai turi būti perkelti į butus, o po to nors ir tvanas.

Gal taip geriau bus vaikams? Gal. Bet ar visais atvejais? Ar tikrai bus geriau, kai Šakiuose uždarysim ką tik įrengtus patogius gyventi vaikų namus, išmesdami  600 tūkst. eurų investiciją kaip į balą ir išmėtysim vaikus po butus?  O kas bus, kai tokia skuba nepasiteisins, kaip nepasiteisino net Vokietijoje? Atstatinėsim iš naujo?

Iš viso, ar įmanoma ką nors padaryti be vajaus? Ir ką įsakysite daryti su moderniais, patogiais vaikams gyventi globos namais, kurių paskirties juk negalima keisti penkerius metus, todėl visus investuotus pinigus teks grąžinti Briuseliui?

Socialinės apsaugos ministerija kunigui V.Kelertui išdidžiai atrėžė, kad jie nediskutuoja. Nedarysi, kaip liepėm, atimsim licenciją ir tuos tavo vaikų namus uždarysim.

Ministrui L.Kukuraičiui nusispjauti, kad valstybė, kurioje pinigų stinga mokytojams ir gydytojams, milijonus antrą kartą sukiš ten, kur viskas jau buvo sutvarkyta ir veikė ne blogiau nei Vokietijoje. Negana to, pinigus teks grąžinti iš biudžeto, o pastatai merdės.

Sakoma, kad ubagas moka du kartus. O kiek moka plumprotis? Kvailys moka ir moka, tik naudos  niekada iš to negauna.

Vargas dėl aikštės, vargas dėl Pilaitėje statomos mokyklos, dėl kurios jau dabar pjaunamės, vargas dėl demokratijos. Visi tie vargai išteka iš to paties šaltinio. Vargas dėl proto.