Mokslo pažangą neigia, mistinį nacionalizmą pripažįsta, atrodytų, net nesuderinamos politinės jėgos: ir kairės, ir dešinės radikalai. Kartu su sveikatos šarlatanais, įvairiais nuomonių formuotojais ir sąmokslo teorijų skleidėjais visi šie veikėjai dalija du produktus vienoje pakuotėje: baimę ir magiškus vaistus nuo jos.

Toks posūkis – jokia naujovė. Magijoje išganymo ir turtų XVI a. ieškojo pradėjusios silpti galingos Venecijos respublikos piliečiai. Rusijos imperijos saulėlydyje misticizmas plito it gaisras – valstiečių sektos propagavo saviplaką, aristokratai žavėjosi teosofija, carai leidosi manipuliuojami G. Rasputino. Okultizmo buvo apsėsti naciai, iš nepataisomo racionalumo net pačių nusikaltimus preciziškai dokumentavę.

Atrodo, kuo sudėtingesnis tampa pasaulis, tuo stipresnė paprastų, magiškų paaiškinimų trauka. Atskirų žmonių sukompromituotos patikimomis laikytos institucijos kartu su per šimtmečius išmodernėjusiomis tradicinėmis Vakarų religijomis išgyvena nuosmukį. Dalis (didesnė?) žmonių tiesiog neturi pakankamai žinių apie ekonomiką, politiką, technologijas, todėl ieško to, ką jiems siūlo įvairaus plauko ezoterikai – paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus.

Pasaulyje, kur prietarai nugali protą, forma tampa svarbiau už turinį, sutrinka valdžios pasidalijimo pusiausvyra – demokratinės valstybės pamatas. Tik pralaimi toks pasaulis ne mistinei farmacijos / žydų / bankininkų mafijai, bet manipuliatoriams, žaidžiantiems mūsų emocijomis.