Veršelių tylėjimu kainų nesustabdysi

Kartą finansų ministras Romualdas Sikorskis lietuvius pavadino veršių tauta. Pastaruoju metu ši jau mirusio veikėjo frazė vis dažniau prisimenama.

Kai net labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių gyventojai kyla protestuoti dėl beprotiškai augančių degalų ir maisto kainų, Lietuvoje – kaip sovietmečiu – žmonių pasipiktinimą girdi tik virtuvės sienos.

Didžiuotis inertiškumu, veršišku nuolankumu, nenuovokumu, išglebimu nėra nei garbinga, nei gudru. Kita vertus, didelės, nuoširdžios, nustebusios veršio akys negali nekelti gailesčio. Tad veršio įvaizdį ne taip jau lengva perprasti.

Išties iš šalies žiūrint koks portugalas tikrai nesuprastų mūsų stoiškumo. Maisto kainos Lietuvoje – vienos didžiausių ES. Brangesnės mėsos nei pas mus kažin ar kitoje Europos valstybėje berastumėte. Ūkininkai skundžiasi, kad perdirbimo įmonės vis stengiasi numušti kainas, kai tuo tarpu produkciją nuolat brangina. Pastarieji aiškina, kad juos taip elgtis verčia augančios degalų kainos, algų didinimas dėl infliacijos. Ir taip ratas užsidaro.

Vokietijos pieno tiekėjai sugebėjo savo akcijomis, nebepriduodami žaliavos perdirbėjams, pakelti supirkimo kainas. Ir susilaukė gyventojų pritarimo. Vokiečių ūkininkai už litrą pieno gauna 1,30 lito, kai lietuviai – apie devyniasdešimt centų. O Lietuvos parduotuvėse litras pieno kainuoja beveik tiek pat. Kam gi atitenka skirtumas? Perdirbėjams, prekybininkams, valdžiai. Ar ne per daug? Kad būtų dar skaudžiau, palyginkite vidutines vidutinio piliečio pajamas Vokietijoje ir Lietuvoje.

Lygiai taip pat galima būtų aprašyti ir kitų maisto žaliavų ir produkcijos santykį bei sugretinti su ES senbuvėmis.

Panašių sulyginimų prašosi ir degalų kainos.

Tačiau Lietuvos žmonės kantriai kenčia.

Ūkininkai pagrasino veltui dalinti pieną arba juo laukus tręšti, vežėjai – kelius blokuoti. Kalbomis kol kas viskas ir baigėsi.

Radosi net finansų teoretikų, kurie teisino milžiniškus akcizus degalams. Anot tokių, degalus privalu dar smarkiau branginti, nes tuomet gal sumažėtų jų vartojimas ir taip būtų nuo taršos apsaugota motulė gamta.

Pašnekėjo, lyg gyventume devynioliktame amžiuje. Nežiūrint benzino kainų augimo, automobilių pasaulyje nesumažėjo, o degalų, sunaudojamų vienam automobiliui, vidutinis kiekis per pastaruosius trejus metus beveik nepakito.

Rūpintis ekologija reikia ne veržiant žmonių diržus ir neveriant jiems bado kilpų, o ieškant naujų, alternatyvių, pigesnių energijos šaltinių. Arba vystant viešąjį transportą, kuris patenkintų gyventojų poreikius.

Dėl degalų kainų šuolio pirmiausia kenčia mažiau pasiturintys. Jie bus priversti atsisakyti savo automobilių, tačiau sutaupytų nuo benzino pinigų vis tiek trūks pabrangusiam maistui ir paslaugoms.

Net tokios turtingos valstybės kaip Prancūzija prezidentas paragino ES peržiūrėti akcizų politiką. Užtat Lietuvoje ramu. Čia ir kainos sugeba kisti į aukštesnę pusę dar net neperdirbus žaliavos. Neįtikėtina, bet pas mus benzinas pabrangsta tą pačią dieną, kaip ir nafta Londono ar Amsterdamo biržoje.

Kadaise senolis Aristotelis yra teigęs, jog valdžios reikalas sukurti sąlygas civilizuotam gyvenimui, nes valstybė prasideda nuo paprasčiausių gyvenimo poreikių patenkinimo ir toliau gyvuoja gero bendruomenės gyvenimo vardan.

Visi mes norime valgyti, ramiai ir gražiai gyventi, dirbti ir uždirbti. Jaukiai ir saugiai krutėti savo valstybėje. Bet dažnokai tenka pajusti tik valstybės šaltį ir bendruomenės nuolaidumą, kai ypač reikia supratimo ir išmintingų sprendimų. Net keista, kad, atrodytų, ramiausia, paklusniausia, pakančiausia visuomenės dalis – mokytojai sugebėjo susitelkti ir argumentuotai paspausti valdžią. Bet dabar kaskart mėginama dėl biudžeto įtampos, galimo lėšų trūkumo įvairioms subsidijoms ir biudžetininkų algoms kelti kaltinti pedagogus. Valdžiai smagesnis – žmonių tylėjimas.

Ramybė, susikaupimas, tyla gali būti netgi išminties ženklas.

Tačiau kas galėtų paneigti, kad po tuo paklusniu ir graudulingu lietuvišku veršio žvilgsniu dažnokai nesislepia ir įžūli smegeninė, apsukrumas, apsimetimas, klasta?

Kai kam labai naudinga postringauti, filosofuoti ir po to gauti savo dalį.

Kai kam labai smagu džiaugtis milžiniškais viršpelniais.

Kai kam naudinga pagąsdinti ir, gavus dovanų, „pamiršti“ savo pyktį. Arba lietuviškai viską daryti atvirkščiai negu kaimynas.

Ir džiaugtis greitu pinigu, nemąstant apie rytdieną. Antai stropiai, skubiai, vikriai veršelius krovininiais lėktuvais Izraelin gabenom, o dabar kur kas brangiau perkame.