Parama šeimai - tik patyčios

Ne visad įsivaizdavau save būryje vaikų, bet žmonės keičiasi. Svajonės irgi. Esu laiminga, augindama dar tik tris. Norėčiau ir daugiau, bet...

Vieną dieną imi ir suvoki, kad be tavęs (tavo artimųjų) vaikeliai daugiau niekam ir nėra reikalingi. Kam dar turi būti reikalingi vaikai? Visad galvojau, jog vaikai reikalingi dar ir MŪSŲ valstybei. Auginau patriotus, kartojau- ČIA mūsų namai, ČIA mūsų tėvai, ČIA mūsų šaknys, kalba, istorija.

Aš nesu vargšė, nesu elgeta. Mano vaikai turi kuo apsirengti, ką pavalgyti. Mano vaikai kartais eina į teatrą ar į cirką. Kartais važiuoja prie jūros. Tačiau valstybė tam tikrais įstatymais ir nutarimais garantuoja paramą daugiavaikei šeimai. Paramą, kaip suprantu, tam, kad auginantiems būsimus mokesčių mokėtojus būtų bent šiek tiek lengviau. Tačiau ta pati valstybė kartais ima ir „duoda į snukį“.

Aš neinu ištiesus ranką, nereikalauju to, kas man nepriklauso. Noriu tik to, ką valstybė man siūlo. Ir kai ateini paprašyti to, kas tau priklauso, supranti- nei TU, nei tavo VAIKAI NERŪPI -  nei valstybei, nei valdininkams. Atėjęs paprašyti, tampi patyčiu objektu -  arba esi asocialas, arba įrodyk, kad tau labai blogai.

Mano supratimu, socialinės darbuotojos turėtų būti paslaugios, bent jau mandagios moterytės, paaiškinančios paprastai mamai ar tėvui, kas jiem priklauso. O tos „mandagios“ moterytės pažeria tokių perliukų, kad pasigaili peržengus Socialinės paramos skyriaus slenkstį.

Jei aš nežinau, kas priklauso mano vaikams, jos nepasivargins pranešti. O jei netyčia kur nors atkapstysi kokį įstatymo punktelį, leidžiantį vaikui gauti darželyje nemokamą maitinimą, jos „mandagiai“ pasiteiraus :“Ar vaikas NAMIE neturi ko valgyti?“ Ir imsis spręsti Lietuvos demografgines problemas:“ Tai kam tiek vaikų reikėjo prisigimdyt?“

O visa tai išklausius ir nurijus, jos pareikš, kad atvažiuos į tavo namus surašyti „buities tyrimo akto“. Ir į klausimą  pagal  kokius kriterijus vertins tavo buitį, taip pat „mandagiai“ sarkastiškai atrėžia:“ O čia kaip jau MUMS atrodys...“

Aš nesu elgeta. Aš labai turtinga – turiu 3 vaikus. Ir turėsiu dar daugiau, jei tik galėsiu. VISI mano vaikai yra aprengti ir pavalgę. Gyvena šiltai ir švariai. VISI mano vaikai yra laimingi. Ir aš neinu ištiesus ranką prašinėdama to, kas man NEpriklauso.Tačiau jei valstybė pasižada remti šeimą, tegul tai ir daro. Nesityčiodama ir nesišaipydama.