Pavasarinio Kauno vaizdeliai

Liūdni ir makabriški tokie pasakojimai, tačiau ir taip gyvena žmonės, ir tai yra mūsų visuomenės gyvenimo dalis, kažką apie visuomenę (t.y. mus visus) sakanti.

Nors velykinis sniegas daugeliui kėlė pagrįstų nuogąstavimų, panašu, kad jis jau visas susigėrė į žemę, užleisdamas vietą žalumai, šilumai ir šviesai. Drąsiausi sinoptikai kitą savaitę žada plius dvidešimt devynis,  nors tuo irgi sunku patikėti, bet ko tik nebūna šiais laikais, kai net gamta nestabili, jau nekalbant apie politiką ir ekonomiką. Tad ir norisi vaikščioti po miestą ir stebėti, kuo jis šiandien gyvena, kokie žmonės vaikšto gatvėmis ir kas jų veiduose.

Autobusų stotyje prieina aštriaakė moteriškė ir teiraujasi, ar tikiu Dievą. Na, tikiu, tik matau, jog gal ne tą, kaip ji. Ji ir sako, kad kažkaip ne taip tikiu, reikia tikėti kaip ji. O žinai, kad Kristus prisikėlė ir kad gyvena Kaune? – klausia moteriškė. Čia jau man įdomiau, įsivaizduoju Kristų prisikėlus Kaune, apsižvalgius ir jam čia taip patikę, kad pasilikęs gyventi kur nors Žaliakalny. Nemažai gatvėse žmonių su savais tikėjimais, man jie netrukdo, bet kartais tuos tikėjimus ima pernelyg aktyviai propaguoti, piršti „ugnimi ir kalaviju“, kaip konkistadorai indėnams. Tada jau sunku priimti ir tokį modernizuotą Kristų, nors jis ir kaunietis.

Laisvės alėjoje prieina kita moteriškė ir prašo „centuko vaistams“. Monetų skyrelyje ir teturiu centukų, bandau juos duoti moteriškei, o ši neima. Nesolidu jai. Prisimenu, kaip išeidami iš bažnyčios po vienos šventės prie durų stovintiems pavargėliams supylėm po saują monetų. Pavargėliai buvo labai nepatenkinti. Kitąkart duokit popieriniais, išdidžiai sakė pavargėliai, aiškiai matėsi, kaip juos apsunkino mūsų monetų saujos. Net ir elgetauti reikėtų elegantiškai. Panašiai kaip garsiausia Vilniaus elgeta – Rožytė, kartais užsukanti ir į Kauną. Pastaroji panaši į savo šlovės laikus praradusią, tačiau laikyseną išsaugojusią markizę de Pompadur, teatriškai elegantišką ir rafinuotą. Net Vilniaus merui, kovotojui su visokiom negerovėm, ji neturėtų itin trukdyti.

Prie Miesto sodo pažįstama mergina pasakoja įvairius juodojo humoro atvejus. Mirus vienai giminaitei, ji paprašiusi laidotuvių biuro darbuotojų papasakoti keistesnius laidojimo atvejus. Pasirodo, tokių kiek tik nori. Mirus vienam kompiuterių entuziastui, jam į karstą ir buvo įdėtas kompiuteris. Dar įspūdingesnis analogiškas atvejis – mirus dideliam krepšinio aistruoliui. Pastarasis buvo palaidotas su krepšinio kamuoliu. 

Labai liūdnas dalykas nutiko mirus jaunai merginai. Ji gyveno labai neturtingai ir visąlaik svajojo turėti gerus džinsus, tarkim, „Wrangler“. Ir tik jai mirus tėvai nupirko tuos džinsus ir palaidojo merginą su jais. Liūdni ir makabriški tokie pasakojimai, tačiau ir taip gyvena žmonės, ir tai yra mūsų visuomenės gyvenimo dalis, kažką apie visuomenę (t.y. mus visus) sakanti.

Viena šauni Kauno poetė jau ne pirmąsyk feisbuke skundžiasi, jog Vilniaus gatvėje, tiesiai po jos langais, sėdi pagyvenęs vyrukas su akordeonu ir nuo ryto ligi vakaro plėšia vieną ir tą pačią dainą, kaip jam moja žuvėdra baltoji. Įsivaizduoju, kaip tai atrakcinga ir kokį galvasopį gali kelti. Ką gi, greit visai atšils, gal tas pagyvenęs vyrukas su baltąja žuvėdra išvažiuos kur į Palangą, ten jį ir rasim vasaros pradžioj. Poetei tai reikš eilinį galvasopį, man gal nebūtinai. Tačiau jei ir ten sutiksiu aštriaakę moteriškę, bandančią įtikinti, jog Kristus nuo šiol jau gyvena Palangoj, netikėsiu nė per nago juodymą. Nes Palangoje gyvena tik žuvėdra baltoji, Kristus gyvena Kaune.