Transparency International: ką saugos pranešėjų apsaugos įstatymas?

Seimo narių grupės „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“ užregistruotas ir Seimo svarstymui pateiktas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas neatitinka pranešėjų apsaugos principų ir negalėtų būti laikomas pranešėjų apsaugos įstatymu pagal tarptautinius pranešėjų apsaugos standartus ir visuotinai pripažįstamą praktiką. 

Pateiktas įstatymo projektas apsaugotų tik labai siaurą grupę žmonių ir yra pernelyg susietas su procedūromis. Pagal dabartinius siūlymus, pranešėju būtų laikomas asmuo, kuris praneša tik apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir tik ikiteisminio tyrimo įstaigoms bei prokuratūrai.

Tai reiškia, kad asmuo, pranešantis ne apie korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, apsaugos nesulauks. Taigi, žymiausi pasaulyje pranešėjai Lietuvoje nebūtų laikomi pranešėjais. Tarp jų – gydytojas Jiang‘as Yanyong‘as, pirmasis 2003-aisias viešai paskelbęs apie kilusią paukščių gripo epidemiją Kinijoje ir užkirtęs kelią pasaulinei pandemijai; Chuck‘as Hamel‘is, Alaskos naftos kompanijos darbuotojas, prabilęs apie silpnus aplinkosaugos įstatymus dar prieš didžiulį naftos išsiliejimą 1980-aisias, bei bandęs užkirsti kelią 2010 m. „British Petroleum“ sukeltai ekologinei katastrofai Meksikos įlankoje bei daugelis kitų garsių pranešėjų.

Pranešėjais taip pat nebūtų laikomi asmenys, pranešę apie rimtą pažeidimą, bet ne apie nusikalstamą veiką. Taigi, jei asmuo sugalvotų pranešti apie nelegalų darbą, jis nebūtų pranešėjas, nes tai yra administracinis pažeidimas. Pranešęs asmuo būtų apsaugotas tik tuo atveju, jei dėl jo(s) pranešimo pareigūnų bus surinkta pakankamai įrodymų ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jei tyrimas nebūtų pradėtas arba pradėtas procesas nutrūktų dėl, pavyzdžiui, senaties, arba kaltinamasis būtų išteisintas, pranešusiam asmeniui apsauga taip pat nebūtų taikoma.

Pagal pateiktą projektą žmonės galėtų tikėtis apsaugos pranešus tik siauram institucijų ratui. Tai neskatins problemų sprendimo organizacijos viduje, nes pranešimas darbdaviui nebus laikomas pranešimu. Nebus saugomi žmonės, kurie kreipsis, pavyzdžiui, į Valstybinę mokesčių inspekciją, Valstybinę darbo inspekciją, Nacionalinę mokėjimo agentūrą, Aplinkos apsaugos agentūrą, ar į specialias ES institucijas, kurios yra tarp „pirmaujančių“ pagal priimamus skundus ir pranešimus. Apskritai, TILS duomenimis, šiuo metu Lietuvoje pranešti apie galimus piktnaudžiavimus skirtingose srityse skatina virš penkiasdešimties valstybės institucijų.

Žmonės pranešę visuomenės informavimo priemonėms šio įstatymo taip pat nebūtų apsaugoti. TILS atstovai nuogąstauja, kad žinia apie dabar Seime svarstomo Pranešėjų apsaugos įstatymo priėmimą gali suklaidinti pilietiškus žmonės: jie gali naiviai pamanyti, kad dabar bus saugomi nuo susidorojimo už sąžiningą pranešimą apie bet kokį darbo vietoje pastebėtą neteisėtą ar nesąžiningą veikimą, nors pretenduoti į apsaugą galės tik labai siaura grupė pranešėjų.

Priėmusi tokį pranešėjų apsaugos įstatymą, Lietuva neužtikrintų savo tarptautinių įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Konvenciją prieš korupciją ir kitus tarptautinius bei regioninius dokumentus.

Pagal gerąją tarptautinę praktiką, jei asmuo turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad buvo padarytas ar daromas pažeidimas, ir pranešė apie tai atitinkamoms institucijoms, jis turėtų susilaukti apsaugos nuo to momento, kai jo atžvilgiu darbdavys ėmėsi priešiškų veiksmų kaip atsako į jo pranešimą. Be to, pranešėjų apsauga neturi būti siejama su tam tikru terminu ar apribojama laike. Pranešėjas dėl savo pranešimo gali nukentėti bet kuriuo metu, net ilgą laiką po baudžiamojo proceso pasibaigimo.

Kita vertus, šis grupės Seimo narių siūlomas įstatymo projektas iš potencialių pranešėjų reikalauja nemenko teisinio raštingumo. Teisingumo ministerijos 2008 metais užsakyto ir „Spinter tyrimų“ atlikto tyrimo duomenimis, net 53 procentų apklaustų gyventojų pripažino, kad turimų teisinių žinių jiems nepakanka. Šie duomenys verčia abejoti, ar lietuviai, nebūdami tikri dėl savo žinių, praneštų apie savo įtarimus kokiai nors institucijai.

2009 metų Pilietinės galios indekso duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų prisipažino apskritai bijantys įsitraukti į pilietines iniciatyvas dėl galimo susidorojimo ar atleidimo iš darbo.