Norėčiau įspėti mamas, kad kartais reikia išdrįsti pakariauti su gydytojais. Sąmoningai nerašysiu gydytojos pavardės, nes kalba apie tai, kad jei pacientai turi drąsos, medikai jų nemausto.

Su pusantrų metų sūneliu nuėjome pasitikrinti pas neurologą, nes įtarimų sukėlė jo laikysena. Nueit nuėjome, bet apžiūra buvo siaubinga. Vaikas nė iš tolo neprisileido neurologės. Ši su juo nesicackino, nežaidė ir netgi apibarė mane. Sako, kad jai pirmas toks atvejis, kai vaikas nesileidžia. Aš tuo metu ir vaiką raminau, ir galvojau: „hmmm, tai kažin kiek vaikų pas ją yra atėję...“

Finalas toks – pažiūrėti, kas darosi vaikui, gydytoja nesugebėjo. Tačiau išrašė kažkokių vaistinėje gaminamų valerijonų su kažkokiais priedais. Tepasakė, kad tas sirupas veikia kaip raminamieji nuo tikų.

Aš klusniai nupėdinau į vaistinę, užsakiau tuos vaistus, sumokėjau 26 litus. Atvažiuoju pasiimti vaistų ir mane ištinka šokas. Vaistininkė man į rankas teikia maždaug 500 ml butelį. Tas sirupas (ar tinktūra) galioja lygiai 10 dienų. O gerti jo reikia po 5 ml du kartus per dieną. Suskaičiuoju akimirksniu, kad sūnui tereikėjo maždaug 100 ml tų vaistų.

Klausiu vaistininkės, ar nebūna mažesnių dozių to preparato. Vaistininkė sako, kad, žinoma, būna. Bet vaistai gaminami pagal receptą, kokį duoda gydytojas. Atgal to butelio supykusi vaistininkė nepriima. Man jau neramu, kad tame dideliame butelyje gal ir komponentai bet kokie sudėti. Žodžiu, to butelio aš net neatidariau. Nusprendžiau, kad reikia nuvažiuot pas minėtąją neurologę. Tiesa, prieš važiuodama jai paskambinau, perspėjau, kad atvažiuosiu patrukdyti dėl recepto ir tų nelemtų vaistų. Ji bandė nuo susitikimo išsisukti, bet griežtai laikiausi savo nuomonės.

Atvažiuoju aš pas ją su tuo buteliu, receptu ir čekiu. Įeinu į kabinetą ir aiškinu medikei, kad jai, kaip gydytojai, priekaištų neturiu, bet kam tokius receptus didelėms dozėms rašyti, juk ne visai šeimai jie skirti.

Gydytoja atkerta, kad tokius receptus ji rašo visiems pacientams. Aš jai sakau, kad vaistinėje aiškina, jog gali gaminti ir mažesnes dozes. Na, aš niekaip nesuprantu, kam pirkti vaistą dideliais kiekiais ir paskui jį išmesti. Ir mokėti už nesunaudotą prekę daugiau negu reikia. Gydytoja piktai man rėžia, kad kitos mamos nesiskundžia.

Man neišlaiko nervai ir aš sakau, kad būsiu pirmoji, kuri tai padarė, nes taip elgtis negalima. Pinigai nesimėto. Be to, reikia žmogų įspėti, kad dozė bus per didelė ir daugiau nei pusę jos reikės išmesti.

Tada gydytoja manęs tiesiai klausia, ko aš noriu. Paprašiau recepto 100 ml ar 200 ml vaisto, bet ne puslitrio dešimčiai dienų. Pasiūliau jai paimt tą butelį iš manęs ir grąžinti pinigus. Ji, žinoma, nesutiko.

Teko eiti pas administratorę. Tiesa, su administratore gydytoja keliolika minučių kalbėjo už uždarų durų.

Tada pasikvietė ir mane, grąžino man 26 litus, išrašė normalų receptą. Aš dar kartą administratorei pasakiau, kad gydytojai, kaip specialistei, neturiu priekaištų. Tačiau nereikėtų rašyti visiems vienodos arkliškos dozės vaistų. Juk apskaičiuoti nesunku...

Mane, aišku, palaikė durnele. Administratorė lyg tarp kitko užsiminė, kad vaistus nupirko pati savo giminei. Suprask, kokia aš neišmanėlė...

Tačiau, rašydama šią istoriją, galvoju, kad tas mūsų nedidelis konfliktas ar nesusipratimas bus pamoka gydytojai. Ir čia ne pinigai, o požiūris į žmogų, į pacientą svarbiausias. Dauguma turbūt net nepagalvoja grąžinti vaistų, gėdijasi, nors kai kam ir 10 litų yra dideli pinigai.