1923 m. tuometinis Kauno miesto inžinierius ir statybos skyriaus vedėjas Feliksas Vizbaras pagal Žemės reformos įstatymą Žaliakalnio teritoriją prie mažojo ąžuolyno sudalino sklypais. Viename iš naujųjų sklypų (kalno viršūnėje), jis suprojektavo ir 1925 m. pasistatė sau namą –vilą, dėl matomumo iš įvairių vietų ir įmantrių neobarokinių formų pramintą pilaite.

Pagal 1926 m. turto aprašą pirmame aukšte buvo trijų kambarių butas, antrame – dviejų (kitur minima, jog buvo 10 kambarių, viena virtuvė, 1.500 m³). Per karą F. Vizbaras su šeima emigravo, nuo 1944 m. gyveno Vokietijoje. Po karo, sovietmečiu namas tapo komunaliniu – kiekviename kambaryje gyveno po šeimą.

Apie 1973-1981 m. tuometinis Kauno vyriausias architektas Algimantas Sprindys Vizbaro pilaitę rekonstravo į kavinę "Kaukas“. Į A. Sprindžio rankas pilaitė pateko apšiurusi, tačiau pilnai autentiškų formų ir plano. Tai liudija ir A. Sprindžio atlikti pastato matavimai ir fotofiksacija.

A. Sprindys man pasakojo, kad iš pradžių „barokinį“ frontoną lyg ir ketino palikti, tačiau jis buvo vos 12 cm storio, tad nuėmus stogą nugriuvo, liko tik veranda su balkonu (terasa). Pastatas buvo be pamatų ir rūsio – teko viską įgilinti, keisti perdangas, konstrukcijas. Galiausiai pilaitė buvo visiškai perstatyta, išliko tik minėtoji rotonda-veranda ir dar keli sienų mūro fragmentai, ženklinantys buvusį plano kontūrą. Estetika visiškai pakeista – vietoj barokinės pilaitės atsirado sovietinė pilaitė, kurios detalės – piliastrinės briaunos – labai panašios į tuo pačiu metu statyto “Merkurijaus“.

Vidaus erdvės visiškai pakeistos. Pristačius 6-8 kartus pilaitę didesnius priestatus, ji apskritai prarado pilaitės įvaizdį ir teliko pilies-tvirtovės menka dalimi.

Maždaug nuo 1995 m., o gal ir anksčiau, „Kaukas“ nebenaudojamas, apleistas (t.y. jau mažiausiai 17 metų). 1998 m. su profesoriais A. Miškiniu ir N. Lukšionyte “Jungtinių pajėgų“ užsakymu atlikome paminklosauginę ekspertizę, kurios išvadose-rekomendacijose teigėme, kad pastatą, kuriame norėta įrengti viešbutį, galima plėsti A. Sprindžio pristatytoje šiaurės-rytų dalyje, nekeičiant tūrio pietinėje, miesto panoramą formuojančioje pusėje. Teigėme, kad būtinas dviejų Vizbaro pilaitės fasadų (pietinio ir vakarinio) atkūrimas pagal ikonografinę ir architektūrinių tyrimų medžiagą.

Vėliau KVAD'o posėdžiuose laikiausi tos pačios nuomonės – Vizbaro pilaitę reikia atkurti. Praėjo dar šešeri metai. Nebeliko, ką atkurti.

Patriotizmas negali peržengti sveiko proto ribų. Nuo Vizbaro pilaitės sunaikinimo jau praėjo 40 metų. 17 ar 20 metų pūva ir pilaitę prarijusio "Kauko“ griuvėsiai.

Nežinau, ar yra kokie nors paminklosaugos-paminklotvarkos reglamentai ir teisiniai aktai, galintys priversti statinio savininką atstatinėti ne jo įgyto pastato (šiuo atveju "Kauko“), o kažkada buvusios pilaitės būklę. Tokie reikalavimai kvepia teismais, kurių sprendimai iš anksto aiškūs ir brangiai kainuos mokesčių mokėtojams. Pakanka pamatyti griuvėsius, kad suprastum, jog racionaliai mąstantis žmogus jų neatstatinės, o filantropų mūsuose sunku rasti.

Išvada: Vizbaro pilaitės materijos nebeliko, galima pastatyti tik naują – butaforinę.