Kodėl vienos tautos žmonės nesugyvena? Kas ir kodėl drasko Ukrainą? Ar priežastys istorinės? Portalo pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ekspertu dr. Algimantu Kasparavičiumi.

– Dažnai sakoma, kad tarsi egzistuoja dvi Ukrainos – rytinė ir vakarinė. Istoriškai žvelgiant ir, jei įmanoma, pabandžius atsiriboti nuo šių dienų politinių aktualijų, ar iš tiesų turime valstybę, kurioje tarsi gyvena dvi tautos?

– Atsiriboti nuo politikos sudėtinga. Mano įsitikinimu, valstybių ar tautų istorija, ideologija, kultūrinis ir civilizacinis audinys (XX a. pab. ir XXI a.) yra labai susijęs su politinėmis aktualijomis.

Vis dėlto, jei žiūrėsime į Ukrainą kaip į tautą (na, valstybė atsirado gerokai vėliau), turėtume kalbėti apie europietišką identitetą. Kildinčiau šį identitetą iš Kijevo Rusios laikų.

Kijevo Rusia atsirado europietiškos kultūros fone. Su ryškiais europietiškais vektoriais, kalbant šiuolaikiniais terminais. Kai Kijevo Rusia žlugo, viena dalis rusų nacijos (tiksliau, rytinių slavų, nors dabar mes juos vadiname rusais, o tuo metu tai veikiau buvo rusėnų nacija) atsidūrė mongolų ir totorių erdvėje, kur formavosi labiau rytietiška tapatybė ir kurios centru XI–XIV a. tapo Maskva, o kita dalis pateko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) erdvę ir čia išlaikė tą savo pirminį Kijevo Rusios kultūrinį audinį.

Nors LDK laikotarpiu, bent jau ankstyvuoju, ši ukrainietiška, jei taip galima pasakyti, tapatybė nebuvo plėtojama, ji buvo tarsi užkonservuota.

Juk LDK, kuri užėmė ukrainiečių žemes, pradžioje buvo pagoniška valstybė ir jos europietiška tapatybė taip pat nebuvo ryškiai išreikšta. Tačiau LDK valdovai buvo išmintingi, jie nebandė ukrainiečių paversti pagonimis, kaip jie.

Sakyčiau, LDK visuomenės nariai sėkmingai sugyveno, maža to, didelė dalis LDK elito susitapatino, dalis priėmė pravoslavų tikėjimą, civilizaciją. Kitaip sakant, tapatybė buvo išlaikyta.

Jei kalbėsime apie vėlesnius laikus, XV a. pab.–XVI a., ypač po Liublino unijos, kai Ukraina atiteko Lenkijai, jau matome akivaizdų vakarietiškos ukrainiečių tapatybės formavimąsi.

Būtent tuo metu formavosi ukrainiečių tauta. Man atrodo, kad dėl šių istorinių aspektų Ukraina dabar ir negali rasti bendros kalbos – susivienyti, susitapatinti. Tos dvi dalys vis dėlto yra labai skirtingos. Viena buvo labai paveikta rytietiškos mongolų ir totorių kultūros, o kita yra ryškiai orientuota į Europos tapatybę.

– Na, bet ukrainiečiai jau daugiau nei du dešimtmečius, kai žlugo SSRS, turi savo valstybę? Juk susiskaldymas tik kenkia...

– Yra manančių, kad globalizacija ištrins civilizacijų skirtumus, tačiau XIX a. pab. nacionalizmas iškilo labai ryškiai, kaip dominuojanti jėga. Dabar matome, kad po daugiau nei šimto metų (XX a. pab.–XXI a. pr.) nacionalizmas vėl įgavo naują kvėpavimą.

Aš manau, kad tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, yra nacionalinės tapatybės paieškos arba bandymas tą tapatybę, kokia ji yra, išlaikyti.

– Ukrainoje turime, pavadinkime, ukrainiečius ir rusakalbius. Latvijoje yra latviai ir rusakalbiai. Kodėl tokių įtampų Latvijoje nekyla, o štai Ukrainoje matome, ką matome?

– Na, sudėtinga palyginti Latviją su Ukraina. Reikėtų pasakyti, kad abi tautos – modernios latvių ir ukrainiečių tautos – niekuomet neturėjo valstybingumo. Tiesa, latviai turėjo tarpukariu, o ukrainiečiai net to neturėjo.

Vis dėlto Latvijoje kultūrinė, civilizacinė, tautinė įtampa ar įtampos tarp etninių latvių ir rusų, kurie gyvena šalies teritorijoje, nėra tokios ryškios kaip Ukrainoje. Taigi, dialogas tarp žmonių tampa įmanomas. Jis yra paprastesnis.

Rusai, kurie gyvena Latvijoje, nėra labai paveikti tos, kaip minėjau, rytietiškos ideologijos ar vertybių. Ir net jei yra, rusų Latvijoje iki praėjusio amžiaus vidurio nebuvo daug. Šiuo metu galime kalbėti apie 40 proc., tačiau anaiptol ne visi rusiškai kalbantys arba ne visi, turintys rusiškas pavardes, tapatina save su Rusija ar rusų tauta. Būna ir priešingai, kai rusai sulatvėja.

Manau, kad kultūrinis dialogas tarp latvių ir rusų Latvijoje yra daug paprastesnis nei Ukrainoje. Dėl to Ukrainoje verda protestai, o Latvijoje palyginti ramu.