Praėjus 50 metų po Alžyro karo Prancūzija vis dar nesutaria, kaip vertinti šį įnirtingą konfliktą, užbaigusį 132 metus trukusį jos kolonijinį viešpatavimą šioje Šiaurės Afrikos teritorijoje, dėl kurios Prancūzijos visuomenė buvo priartėjusi prie skilimo ribos.

Daugelį metų priešingos stovyklos atskirai minėdavo savo aukas, tuo pačiu nutylėdamos savo atsakomybę už karą, kurį abiejose pusėse temdė kankinimai ir žudynės bei galutinė Prancūzijoje gimusių kolonistų deportacija.

Prancūzijos komunistai tradiciškai mini devynių demonstrantų žūtį dėl policijos veiksmų 1968 metų vasario 8 dieną Šarono metropoliteno stotyje Paryžiuje.

Trečiadienį kairiųjų pažiūrų demonstrantai vėl susirinks paminėti šių įvykių prie metropoliteno stoties, kur policija įnirtingai puolė taikią, tačiau neteisėtą mitingą, kuriame apie 30 tūkst. žmonių ragino užtikrinti taiką Alžyre.

„Žinojome, kad ši demonstracija bus paskelbta neteisėta, tačiau buvome įsitikinę, kad būsime tik mušami, kaip įprasta, o ne žudomi“, - sakė sociologė Maryse Tripier, kuri dalyvavo tame proteste, kai dar buvo moksleivė.

Praėjus 50 metų, profsąjungos ir kairiosios partijos tebereikalauja, kad Prancūzijos valstybė visiškai pripažintų savo vaidmenį šiose žudynėse.

Tačiau kiti tvirtina, kad akcentuodami Šarono žudynes kairieji padėjo nugramzdinti į užmarštį mažiaus žinomus policijos žiaurumus, kai 1961 metų spalio 17 dieną Paryžiuje žuvo apie 200 alžyriečių demonstrantų, pasisakiusių už Alžyro nepriklausomybę.

Šio incidento aukų skaičius niekada nebuvo paviešintas ir tikriausiai niekada nebus atskleistas, nes daugelis lavonų buvo tiesiog sumesti į Senos upę.

Prancūzijos istorijas Olivier Le Cour Grandmaison mano, kad „Prancūzija iki šiol nepripažino atsakomybės dėl šio valstybės nusikaltimo“.

Tik pernai socialistų kandidatas į prezidentus Francois Hollande'as ir Paryžiaus meras socialistas Bertrand’as Delanoe pagerbė šiuos 200 žuvusiųjų.

Tuo tarpu Prancūzijoje gimę Alžyro kolonistai, kurių daugiau nei milijonas grįžo į savo šalį, Alžyrui paskelbus nepriklausomybę, turi savo atminimo datą - 1962 metų liepos 5-ąją.

Tą dieną šimtai jų buvo išžudyti Alžyro pajūrio mieste Orana nepriklausomybės šalininkų pajėgų, nors tuo metu galiojo karą užbaigusi ugnies nutraukimo sutartis, pasirašyta trimis su puse mėnesio anksčiau Ženevoje.

Prancūzijos armijos pagalbiniuose daliniuose tarnavę alžyriečiai, vadinamieji harkiai, kurių daugelis taip pat rado prieglobstį kitapus Viduržemio jūros, irgi buvo žudomi nepriklausomybės šalininkų pajėgų, kai Prancūzijos pajėgos traukėsi iš Alžyro.

Ultradešiniųjų pažiūrų kandidatė į prezidentus Marine Le Pen, kurios tėvas kovėsi Alžyre, praeitą mėnesį paragino Prancūzija pagerbti harkius ir buvusius prancūzų naujakurius, tuo pačiu atmesdama pasiūlymą bendrai paminėti 1962 metų kovo 19 dieną, kai buvo pasirašytas Ženevos taikos susitarimas.

„Atrodo, tarsi niekas nesugebėtų pripažinti kitos pusės kančių, - sakė Prancūzijos istorikas Benjaminas Stora. - Kiekvienas turi savo datą. Savo žuvusius. Tuo metu, kai kiekvienas turėtų sugebėti kartu pagerbti visas aukas, ar jos būtų komunistai, alžyriečiai, pjenuarai (juodakojais vadinti prancūzų naujakuriai) arba harkiai.“

Prancūzijos istorikas Gilles'is Manceronas, buvęs žmogaus teisių lygos pirmininko pavaduotojas, mano, kad dauguma jo šalies žmonių „nori tiesiog perversti puslapį“ visoje šioje dramoje.