Jokie rinkimai Rusijoje seniai nevyksta – kiekvieną kėdę užima tas, kurį „išrinko“ valdžia. Todėl ir paprastų rusų gyvenimo jie niekaip nelietė, dauguma žmonių priėmė tai taip, kaip ir dera – valdžios surežisuotą spektaklį, kuriame aktorių vietoje vaidina „valdančiosios ir opozicinės partijos“, imituojančios politinę konkurenciją. Net ir neva opozicinės „Jabloko“ pašalinimas iš rinkimų tėra techninis spektaklio organizatorių pakeitimas, o ne kažkokia mistinė „opozicijos baimė“, apie kurią pati save apgaudinėdama kalba Julija Navalnaja.
Tačiau yra viena priežastis, kodėl šių metų „rinkimai“ – ne eilinis spektaklis, o preliudija pokyčiams, kurie net labai paveiks „paprastą Ivaną“. Po „rinkimų“ seks mobilizacija ir Kremlius jau ruošia rusus naujoms masinio „patrankų mėsos“ aukojimo apeigoms. Apie tai „Kauno diena“ kalbėjosi su Rusijos politikos analitiku Ivanu Preobraženskiu.
– Kremlius nusprendė, kad „Jabloko“ negalima dalyvauti „rinkimuose“. Ar tai ženklas, kad ši „partija“ sistemai nebereikalinga ir gali būti panaikinta?
– Taip, iš esmės, Kremliui jie nebereikalingi. Nemanau, kad duotas tiesioginis nurodymas uždrausti „Jabloko“, tačiau jų pašalinimas iš „rinkimų“ yra aiškus signalas slaptosioms tarnyboms ir kitoms represinėms institucijoms, kad „Jabloko“ tapo teisėtu jų taikiniu, ir, neabejoju, kad saugumiečiai sugebės jų sąskaita pasigerinti realizuotų baudžiamųjų bylų statistiką.
– Kam apskritai reikėjo vargintis su teismais ir šalinimais iš rinkimų? Kremlius galėjo po „rinkimų“ tiesiog paskelbti, kad „Jabloko“ gavo pavyzdžiui 0,1 proc. balsų ir tiek žinių.
– Tai galima pavadinti „techninės klaidos“ pripažinimu. Kremliui niekuo nepavojinga pati „Jabloko“, bet kažkas apsiskaičiavo tame, kiek įvairių žmonių, kiek jaunimo ims šlietis prie jų, norėdami garsiau pasakyti, kad jie yra prieš karą. Netikėtai pasirodė, kad „Jabloko“ tapo konsolidacijos centru niekaip su jais nesusijusiems žmonėms. Taigi, prasidėjo tam tikra sumaištis ten, kur jos neturėjo būti.
Nelabai tikiu pranešimais, kad „Jabloko“ populiarumas išaugo iki 10 proc. ir tuo labiau netikiu, kad tai galėjo kažką „išgąsdinti“. Nerimą sukėlė tai, kad visi, kas prieš karą, galimai įgijo „susirinkimo tašką“.
„Jabloko“ tapo teisėtu jų taikiniu, ir, neabejoju, kad saugumiečiai sugebės jų sąskaita pasigerinti realizuotų baudžiamųjų bylų statistiką.
– Kiekvieną kartą, kai Rusijoje vyksta „rinkimai“, dėl jų užverda tikri mūšiai tarp gausių rusų opozicionierių užsienyje. Kodėl tokia daugybė žmonių stačia galva metasi į rietenas dėl procesų, kuriems negali daryti jokios įtakos?
– Galimybių daryti įtaką situacijai Rusijoje opozicija praktiškai neturi, tačiau jei jau laikai save opozicionieriumi, tai mėgini gaudyti kiekvieną progą, net jei ji – tik iliuzinė. Neišvengiamai žmonės susimeta į grupes, keliančias savas strategijas ir šios strategijos tuoj pat kaktomuša susiduria tarpusavyje viešojoje erdvėje. Nemanau, kad tai daroma dėl savireklamos ir paramos pinigų pritraukimo. Tiesiog opozicija turi natūralų vidinį poreikį „dalyvauti“ Rusijos vidaus politikos procesuose.
– Ta „galimybė“, kurią nuolat gaudo opozicija, yra tikra, ar tik iliuzija?
– Pasirinkus teisingą strategiją, tai būtų galima paversti tikra galimybe. Jei strategija būtų ilgalaikė, jei ji būtų nukreipta ne į „Jabloko“, o į galimybę prisišaukti iki nusivylusio Rusijos jaunimo sąmonės, jei žmonės būtų organizuojami ir mokomi, ką ir kaip galėtų nuveikti ištisa karta, šiandien puikiai suprantanti, kad iš jos pavogė ateitį… „Rinkimus“ reikėjo išnaudoti šiam tikslui, bet matome, kad viskas susivedė į paprasčiausią „Jabloko“ palaikymo kampaniją, kuri neduoda nieko, nebent iliuzijas.
– Rusų opozicija jau seniai raginama imtis strateginių veiksmų, mėginti kurti sąlyginį „pogrindį“, telkti nepatenkintuosius režimu Rusijos viduje, bet jokių to požymių nėra, o gal mes Lietuvoje jų tik nepastebime?
– Ar opozicija stengiasi tai daryti? Galbūt, bet nėra kaip to patikrinti. Aleksejaus Navalno pasekėjų komanda FBK tvirtina, kad Rusijoje turi konspiracinius jų šalininkų štabus. Kas nors juos mato? Ne, bet FB tvirtina, kad jie yra. Kitas garsus opozicionierius teigia, kad Rusijoje yra diversijas vykdantis partizaninis judėjimas ir tvirtina, kad tai – ne ukrainiečių tarnybos, o partizanai vykdo išpuolius. Kaip patikrinti tokius teiginius? Turbūt net FSB saugumiečiai nepajėgūs to padaryti.
Tokie pareiškimai lyg ir rodo, kad bent jau dalis opozicijos suvokia, kad sisteminga veikla būtina, bet ar ją vykdo? Turiu didelių abejonių. Paaiškinsiu, kodėl. Aš nuolat renku, sisteminu ir analizuoju informaciją apie Rusiją, tačiau nematau, kad tai sistemingai darytų opozicija. Kurios visuomenės grupės yra labiausiai nepatenkintos, kurias labiausiai apsimoka remti, kokios grupės labiausiai atsparios režimo spaudimui ir kokiais būdais paveikti konkrečias grupes, kaip „prisibelsti“ iki reikalingų žmonių? Nematau, kad kas nors tuo užsiimtų. Na, tuo tikrai užsiima Kremlius, taikantis konkrečias priemones, konkrečioms visuomenės mikrogrupėms. Tai komunikacijos pradžiamokslis – identifikuoti, į kokį žmogų tu taikaisi ir parinkti jam priimtiną informacijos transliavimo būdą. Kitaip niekas neveikia. Taigi, be mano išvardintų elementų, negali būti net kalbos apie kažkokio „pogrindžio“ kūrimą.
Bent jau dalis opozicijos suvokia, kad sisteminga veikla būtina, bet ar ją vykdo? Turiu didelių abejonių.
– Svarbiausias klausimas po „rinkimų“: ar Vladimiras Putinas skelbs mobilizaciją?
– Manau, kad atviros ir didelės mobilizacijos nebus, nes Kremlius turi pakankamai priemonių pildyti armijos gretas ne tokiais akivaizdžiais, užslėptais būdais. Iš kitos pusės, Rusijos vadovybės sprendimai rodo augantį neadekvatumą, ką iliustruoja ir mūsų aptartas „Jabloko“ pavyzdys. Tai leidžia daryti prielaidą, kad V. Putinas mano esant būtina dar šiemet pasiekti persilaupimą. Tam reikia kareivių ir jų surinkimui galimi įvairūs būdai, kaip kad didesnis Baltarusijos įtraukimas. Aliaksandras Lukašenka, aišku, nenori tiesiogiai įsitraukti į karą, tačiau įmanomi tokie variantai, kai baltarusių kareiviai perrengiami rusiškomis uniformomis ir staiga tampa „nebe baltarusiais“.
Be to, V. Putinas ką tik pasirašė įsakymą palengvinti karininkų verbavimą. Toks mechanizmas jau primena XX a. pradžios metodus. Tai svarbus momentas, nes mobilizuotus kareivius reikia ne tik aprengti, apginkluoti ir pamaitinti. Jiems turi kažkas vadovauti, o karininkų Rusijos armijoje šiandien katastrofiškai trūksta.
– Įvairiais vertinimais, V. Putinas tikisi pasiekti persilaužimą kare, jei mobilizuotų 300 – 500 tūkst. rekrūtų. Vargu ar tai įmanoma be plačios mobilizacijos.
– Priklauso nuo to, kaip greitai reikia surinkti šį skaičių. Šiuo metu, labai nevargstant, mobilizuojama maždaug po 200 tūkst. ir jei „pasitempi“, galima tokį kiekį surinkti per mėnesį. Dar pridėti 100 tūkst. baltarusių. Manau, kad tai – įmanoma. Iki šiol Rusijos armija taikė dar Stalino laikais priimtas užslėptos ir atviros mobilizacijos metodikas ir jei laikosi jų iki šiol, tai nemanau, kad didelė mobilizacija įmanoma bent jau iki spalio. Faktiškai, užslėpta mobilizacija jau vyksta nuo liepos ir užtruks apie pusmetį. Apskritai, jei siekiama greito persilaužimo kare, ir pusės milijono rekrūtų neužteks – reikia dvigubai daugiau.
Jei siekiama greito persilaužimo kare, ir pusės milijono rekrūtų neužteks – reikia dvigubai daugiau.
– Dar vienas svarbus mobilizacijos aspektas: jei anksčiau rusai buvo siunčiami į mirtį už didelius pinigus, kuriais atvirai džiaugėsi jų žmonos, tai mobilizuotas kareivis turės mirti „už ačiū“.
– Būtent todėl Kremlius dabar pakeitė propagandos strategiją. Jie visai kitaip aiškina žmonėms, kodėl apskritai vyksta šis karas. Pamirštos visos Ukrainos „denacifikacijos“ ir „demilitarizacijos“. Svarbiausiu karo motyvu pasirinktas kerštas. Daugybė žmonių Rusijoje kare neteko artimųjų ir jie buvo verčiami pamiršti, kodėl šis karas apskritai prasidėjo – siūlyta eiti kariauti ir atkeršyti už žuvusius. Kurį laiką tai veikė. Kol karas neatėjo į vos ne visus Rusijos regionus.
Skubiai atsirado poreikis nukreipti žmonių dėmesį nuo „žalingų“ minčių, kodėl jie turi stovėti eilėse degalinėse. Pasirinktą būdą puikiai iliustravo absoliučiai beprotiškos V. Putinos kalbos ir juokeliai, kad kareiviai esą nerimauja, ką gi jiems daryti, jei karas baigsis? Jau surinkta ištisa kohorta naujų blogerių, tarp kurių – „glamūrinės“ kareivių žmonelės, aiškinančios rusams, kad kariauti yra „madinga, kieta ir faina“. Tam tikra prasme siunčiamos žinios esmė yra tokia: „Jūs norite užbaigti šį karą? Tai eikite ir užbaikite“. Ar tai suveiks? Pamatysim iš visuomenės reakcijų. Jokių patikimų sociologinių duomenų neturime ir neturėsime. Siūlau vertinti taip: jei po kelių mėnesių rusai internete iš to pradės šaipytis – tai nesuveikė.
– Dar invazijos pradžioje su jumis svarstėme, kas galėtų priversti rusus protestuoti prieš valdžią, išeiti į gatves. Kalbėjome ir apie namo grįžtančius karstus ir smūgius Rusijai. Visa tai buvo ir niekas nepasikeitė. Masinė mobilizacija taip pat neišjudins rusų visuomenės?
– Manau, kad išjudinti visuomenę galėtų tik netikėti, tiesiogiai su karu nesusiję dalykai. Pažiūrėkite į Krymą: gyvena blokados sąlygomis ir visai nebesidžiaugia, kad juos aneksavo Rusija. Bet Ukrainos kariuomenės sugrįžimas ir mūšiai kaip bachmute – dar baisiau. Todėl jie vis tiek telkiasi „aplink vėliavą“.
Visai gali būti, kad geriausiai visuomenę išjudintų tikėjimas, kad atsirado reali galimybė užbaigti karą nekarinėmis priemonėmis. Tokio tikėjimo paveikumo pavyzdžių jau matėme. Rusai pradeda mylėti ir Donaldą Trumpą ir patį velnią, jei tik jis sustabdys karą. Tačiau kai tik šis tikėjimas išgaruoja, visuomenė grįžta į apatijos būklę ir klusniai vėl ir vėl moka „patrankų mėsos“ duoklę.