Šią savaitę Bendrijos šalių lyderiai kartu su Afrikos valstybių vadovais Maltoje mėgino spręsti pabėgėlių klausimą. Tiesa, nieko konkretaus nėra, o kiauros Europos Sąjungos (ES) sienos ir toliau praleidžia didžiulius pabėgėlių srautus. Kol Europa nesugeba susidoroti su iššūkiu, kai kuriems pavyzdžiu tampa Australija, kuri drastiškai apsuka visus laivus su pabėgėliais ir plukdo juos ne į žemyną, o į neturtingas salas.

Tiesa, tarptautinis Australijos autoritetas nuo to kenčia, ją kritikuoja žmogaus teisių gynėjai. Taigi, ar Europos Sąjungai gali būti priimtinas Australijos receptas, mėginant suturėti pabėgėlių krizę?

Gambijoje atviro karo nėra, bet autoritarinė valdžia persekioja politinius aktyvistus. Štai Europai ir galvosūkis. Ar, pavyzdžiui, prieglobsčio prašantis gambietis tikrai persekiojamas, ar tik nori pasistatyti geresnį namą?

Galvosūkis dar sunkesnis, jeigu atvykėlis yra išmetęs dokumentus. Pernai Europos Sąjunga prieglobstį suteikė 180 tūkstančių persekiojamų žmonių, daugiausia iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos. Bet prieglobsčio prašiusių buvo 570 tūkstančių iš įvairiausių šalių. Ką daryti su dviem trečdaliais, kurie nėra persekiojami ir neturėtų gauti prieglobsčio?

Jų valstybės atgal įsileisti nenori dėl milijardų, kuriuos giminaičiams siunčia tegul prieglobsčio negavę, bet visgi radę pajamų šaltinį Europoje – nebūtinai teisėtą.

Maltoje Europos Sąjungos lyderiai susitikę bandė Afrikos viršūnes įtikinti dėl grąžinimo tvarkos, bet jokių konkrečių sutarčių nepešė. Pažadėjo tik dar du milijardus eurų įvairiems projektams, nors ir taip per metus Afriką remia 20 milijardų.

„Jei pabėgėlių srautai nemažės, kai kurios Europos šalys jų nepakels. Vadinasi, šalys neturės kitos išeities, kaip tik sugrąžinti savo pasienio kontrolę. Reikia kažką daryti, jeigu norime apsaugoti išorines Bendrijos sienas ir taip išsaugoti Šengeno zoną“, – teigia Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as.

Jei Europos Sąjungos išorinės sienos nebūtų skylėtos, tiek daug prieglobsčio prašančių, bet jo nevertų, neklaidžiotų po Europą. Maltoje Bendrijos lyderiai tik apgailestavo dėl to, kad vis dar veikia vos vienas iš šešių centrų, kuriuos Europa numatė steigti ten, kur šiuo metu didžiausi srautai – Graikijoje, Italijoje. Tokiuose karštuosiuose centruose pareigūnai sulaikytų atvykėlius, kol jie dar nepasklido po žemyną, ir greičiau išnagrinėtų, ar prašantys prieglobsčio jo verti. Jeigu ne – neįsileistų.

Bendrija žada skubėti, bet, kol tokie centrai neveikia, migrantai blaškosi po Europą ją skaldydami, nes su srautais nebesusitvarkančios šalys priverstos vėl grąžinti sienų kontrolę. Ją grąžino net itin atvira Švedija. O Slovėnija, sekdama Vengrijos pavyzdžiu, ėmė statyti spygliuotą sieną.

Likus kelioms savaitėms iki susitikimo Maltoje, Europos Sąjunga vėl išgirdo patarimą studijuoti, kaip su panašia, tiesa, gerokai mažesne, migrantų krize esą susitvarkė Australija. Premjero postą neseniai kolegai užleidęs Tonny Abbottas Britanijoje skelbė, kad didžiausia klaida apskritai ta, kad Europos Sąjunga bando surūšiuoti prieglobsčio vertus nuo nevertų. Principas mylėti artimą veda Europą prie katastrofos, sako T. Abbottas, nors pats, beje, šiek tiek yra studijavęs katalikų seminarijoje.

„Aišku, kad tai grauš mūsų sąžinę. Tačiau tai vienintelis kelias išvengti į Europą plūstančios žmonių bangos, kuri gali žemyną pakeisti amžiams“, – tvirtina buvęs Australijos premjeras T. Abbottas.

Studijuoti T. Abbottas siūlo vadinamąjį planą stabdyti laivus, kurio esmė – palikti tik teisėtą kelią į šalį, nesvarstant, ar bėgantis nuo persekiojimo turi galimybę eiti teisėtu keliu. 2013 m., prieš išrenkant T. Abbottą, Australija užfiksavo šimtus laivų, kuriais šalį neteisėtai pasiekė per 20 tūkstančių žmonių iš Indonezijos, tarp jų – pabėgėliai iš Afganistano, Irako. Per kontrabandininkų rengiamas keliones, kaip ir Viduržemio jūroje, žūdavo šimtai žmonių. Jau ankstesnė vyriausybė nutarė sulaikytų laivų keleivius vežti ne į žemyną, bet į specialius registracijos centrus Ramiojo vandenyno salose.

Jie panašūs į europiečių karštųjų centrų idėją, tik daug uždaresni. Australija, sumokėjusi šimtus milijonų dolerių, sutarė su tokiomis skurdžiomis šalimis, kaip Nauru, Kambodža ar Papua Naujoji Gvinėja, kad būtent jos priims sulaikytuosius, net jeigu tarp jų bus pabėgėlio statuso vertų žmonių.

T. Abbottas politiką dar sugriežtino ir sulaikytus laivelius įsakė visai apgręžti atgal. Jeigu jie pavojingi – susodinti žmones į specialias valtis ir vis tiek siųsti tolyn nuo Australijos. Vyriausybė sulaukė kritikos iš Indonezijos dėl dažnų jos teritorinių vandenų pažeidimo, o „Amnesty International“ net sakė turinti įrodymų, kad Australija tiesiog sumoka nusikaltėliams ir šie patys grįžta atgal. Tokia drakoniška politika visgi įbaugino keliaujančius, ir pernai Australija turėjo apsukti jau tik keliolika laivų, o prasmuko ir šalį pasiekė – vos vienas.

„Žmogus, kuris į Australiją keliauja laivu neteisėtai, niekada negalės pavadinti Australijos namais. Išimčių nėra ir nebus“, – sako Australijos pasienio operacijų vadovas gen. Angusas Campbellas.

Australijos tarptautinė reputacija susvyravo. Žmogaus teisių gynėjai pabrėžia prastas sąlygas sulaikymo centruose. Į juos Australija visai neįleidžia žurnalistų, o centrų darbuotojams uždraudė dalytis bet kokia informacija.

Migloje skendėjo ir šios savaitės riaušės Kalėdų saloje. Australijos samdyti britų apsauginiai buvo praradę centro kontrolę. Kritikai pabrėžia – naivūs australai į pabėgėlių centrą buvo pasiuntę ir nuteistus asmenis, iš kurių atėmė vizą ir ketino deportuoti. Toks incidentas – ne pirmas.

„Dauguma žmonių Kalėdų saloje yra nusikaltėliai, nuteisti dėl tokių sunkių nusikaltimų, kaip žmogžudystė ar pedofilija. Mes netoleruosime valstybės turto niokojimo, ir smurtavę pajus, kaip ant jų pečių visu sunkumu nusileidžia įstatymas“, – teigia Australijos imigracijos ministras Peteris Duttonas.

„Aš reikalauju vyriausybės, kad, įvesdama tvarką centre, ji užtikrintų visiems prašantiems prieglobsčio galimybę pasiekti žemyną. Akivaizdu, kad Kalėdų saloje vyriausybė nepajėgi užtikrinti tų žmonių saugumo. Būtent jie kenčia nuo tokios situacijos. Vyriausybei metas atsimerkti ir pažiūrėti į tai, kas iš tikrųjų darosi“, – sako Australijos opozicinės žaliųjų partijos senatorė Sarah Hanson Young.

Skeptikai sako, kad, aklinai uždariusi duris, Australija tik nukreipė srautus kitur, pirmiausiai – Europos Sąjungai. O ji tokiu keliu sekti negali, nes pabėgėlių srautai gerokai didesni ir apgręžti laivai grįžtų ten, kur jiems gresia pavojus, pavyzdžiui, į pilietinio karo draskomą Libiją, todėl tai baigtųsi humanitarine katastrofa.

Australija, šiaip jau pagal įdarbinimo programas atsirenkanti sveikus, jaunus ir pelningų įgūdžių imigrantus, prieglobstį persekiojamiems suteikia tik išimtiniais atvejais per savo humanitarinę programą. Australijoje, Jungtinių Tautų duomenis, tik trisdešimt penki tūkstančiai pabėgėlių – trečdaliu mažiau nei penkis kartus mažesnėje gyventoju skaičiumi Norvegijoje.

Tuo metu Vokietija, Jungtinės Valstijos pabėgėlius skaičiuoja šimtais tūkstančių. Visoje Europos Sąjungoje – skaičius jau perkopęs milijoną ir bus dar didesnis, kai pareigūnai apsispręs dėl šių metų srautų atvykusių statuso.

Tik skeptikai klausia – jeigu gavusių prieglobstį milijonas, tai kiek tada tų, kurių prašymus Bendrija atmetė? O svarbiausia – kur bei ką jie veikia? Sienas visiems uždariusi Australija gali sau leisti neatsakyti į šiuos klausimus, bet dosnią prieglobsčio politiką pasirinkusi Europos Sąjunga privalo pagrįsti, kad jos gerumu nepiktnaudžiaujama. Vargu ar Maltos viršinių susitikimas atsakymą pateikė, greičiau tik dar vieną pažadą, kad išorinės sienos ir registracijos centrai galiausiai veiks, kaip pridera. Tik kada – neaišku.