Prancūziją sukrėtė mįslingų savižudybių serija. Kodėl vienas po kito iš gyvenimo traukiasi bendrovės „France Télécom“ darbuotojai, bandė išsiaiškinti laikraštis „The Times“.

„Daugiau taip nebegaliu...“

Elektroniniame laiške tėvui ji parašė, kad raktai nuo buto yra rankinėje ant stalo, ir paprašė pamaitinti katę Frimousse bei triušį Zébuloną.

„Labai atsiprašau už tokį laišką, bet toliau nebegaliu. Aš tave myliu, tėveli“, - rašė 32 metų Stéphanie. Kai tėvas perskaitė šį laišką, ji jau buvo negyva, iššokusi pro langą iš savo biuro ketvirtame aukšte.

Tai visai nepanašu į Prancūzija - šalį, garsėjančią savo vynu ir kulinarija, neskubiais priešpiečiais ir stulbinamais peizažais. Pagal gyvenimo kokybę ši valstybė užima vieną aukščiausių vietų visame pasaulyje. Tačiau tai taip pat yra abejonių ir sielvarto šalis, kurios gyventojai vartoja vis daugiau raminamųjų ir vis dažniau patys palieka šį pasaulį. Pagal savižudybių skaičių Prancūzija išsiveržė į lyderius tarp išsivysčiusių šalių.

Visos šalies tragedija

Stephanie istorija sulaukė didelio atgarsio, nes moteris dirbo Prancūzijos telekomunikacijų bendrovėje „France Télécom“, o per pastaruosius pusantrų metų nusižudė jau 22 jos darbuotojai. Dauguma šių savižudybių liko nepastebėta, bet jaunos ir perspektyvios darbuotojos šuolis pro langą sostinėje Paryžiuje sukrėtė visą šalį. Asmeninė tragedija virto tautine drama.

Profesinės sąjungos ėmė kaltinti „France Télécom“ dėl prastų darbo sąlygų, prezidentas Nicolas Sarkozy pareikalavo imtis veiksmų, o bendrovės vadovas Didier'as Lombard'as buvo priverstas atsiprašinėti už ciniškus žodžius apie savižudybių madą.

Emocijos trykšta, bet labiau dėmesingi apžvalgininkai pastebėjo, kad iš 102 tūkst. „France Télécom“ darbuotojų per metus vidutiniškai nusižudo 15,3. Skaičius yra didelis, bet jis tik nedaug viršija visos šalies vidurkį - 14,7 savižudybių 100-ui tūkst. žmonių. Vadinasi, suicidinės nuotaikos apėmė ne tik „France Télécom“ darbuotojus, bet ir visą šalį.

Statistika rodo, kad prancūzai žudosi 1,9 karto dažniau už olandus, 2,8 karto dažniau už italus ir 2,4 karto dažniau už ispanus arba britus. Yra šalių ir su prastesniais rodikliais - Suomija, kur žmones prie savižudybės priveda alkoholis, arba Japonija, kur savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo buvo toleruojamas per amžius. Tačiau turtingoje ir klestinčioje Vakarų Europoje Prancūzija yra nepralenkiama. Vien pernai nusižudė 10,5 tūkst. jos gyventojų.

Darbas - visuomenės cementas

Kodėl klestinčioje Vakarų Europos valstybėje savižudybių problema pasidarė tokia opi? Priežasčių gali būti daug: niūrus prancūzų charakteris, gausiai vartojamas alkoholis, nepakankama pagalba psichologinių problemų turintiems žmonėms. Tačiau ekspertai turi dar vieną atsakymą - darbas, arba, tiksliau kalbant, prancūzų požiūris į darbą.

„Esame labai prisirišę prie savo darbo. Prancūzijoje žmonės apibūdina save pagal profesiją, - aiškino sociologijos profesorius Christianas Baudelotas. - Paklauskite britų statybininko, kas jis toks. Jis atsakys, kad yra londonietis, grupės „Geordie“ gerbėjas arba Mančesterio „United“ aistruolis. O prancūzas pasakys, kas jis yra statybininkas.“

Pasak eksperto, darbas prancūzams reiškia labai daug. „Italijoje arba Ispanijoje žmonės solidarizuojasi per šeimas. Didžiojoje Britanijoje įsigalėjo individualizmo kultas, kai žmogus galvoja galįs viską padaryti vienas, bei kaimyniškas solidarumas, pasireiškiantis, pavyzdžiui, baruose. Prancūzijoje yra kitaip. Čia žmonės mokomi gyventi grupėse, ir solidarumo jie ieško būtent darbe. Darbas yra tarsi visuomenės cementas“, - pasakojo Ch.Baudelotas.

Prasidėjus pasaulio ekonomikos krizei, išaugus nedarbui, šis cementas pradėjo trūkinėti. „Ekonomikos problemos visur yra panašios, bet Prancūzijoje į jas reaguojama labai jautriai. Žmonės jaučia, kad socialiniai ryšiai pradėjo irti, ir praranda orientaciją“, - teigė Ch.Baudelotas.

Prozako karta

Psichoanalitiko Adriano Vodovosoffo pacientai dažnai skundžiasi dėl problemų darbe.

„Jie guodžiasi, kad prarado kolegų paramą, kad darbas pradėjo nesisekti ir kad niekas neateina į pagalbą“, - pasakojo specialistas.

Paryžiaus Politikos mokslų instituto sociologijos profesorius Louis'as Chauvelis kaltina, jo nuomone, klaidingą valdžios politiką.

„Dar Margaret Thatcher laikais britai suprato, kad klestėjimo, augimo, stabilumo ir didelių pensijų laikotarpis baigėsi. Prancūzija to nesuprato“, - aiškino profesorius. Prancūzai pasidavė iliuzijai, kad gali sugrąžinti „aukso amžių“, kuris džiugino juos tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau rezultatas buvo liūdnas: atsivėrė didžiulė praraja tarp troškimų ir galimybių. Natūrali to pasekmė - depresija.

Dauguma prancūzų gyvena padedami šeimos arba draugų, bet vis tiek griebiasi piliulių. Pagal statistiką, prancūzas per metus suvartoja vidutiniškai 29 raminamąsias tabletes - daugiau nei britas (28), ispanas (21), vokietis (17) ar italas (14).

Statistiniai duomenys taip pat įrodo, kad nedarbo lygis ir savižudybių skaičius Prancūzijoje yra glaudžiai susiję, kitaip nei kitose šalyse. Abu rodikliai šovė aukštyn per aštunto dešimtmečio naftos krizę ir praėjusio dešimtmečio pradžioje.

„Sunkmečiu žudosi ne tik bedarbiai, - aiškino profesorius L.Chauvelis. - Lemtingą žingsnį žengia ir tie, kurie bijo prarasti darbą ar dar ką nors labai svarbaus.“

Kai gyvenimas praranda prasme

Tragedijų virtinė bendrovėje „France Télécom“ tik iliustruoja visos Prancūzijos visuomenės problemą. 60 proc. telekomunikacijų operatoriaus darbuotojų yra paprasti tarnautojai, pradėję dirbti dar tais laikais, kai „France Télécom“ buvo valstybinė monopolija. Jie tikėjo, kad atliks kilnią misiją, tarnaus visuomenei. Tačiau 2004 m. bendrovė buvo privatizuota, ir darbuotojai atsidūrė konkurencinėje aplinkoje, kur viską lemia produktyvumas ir aukštos technologijos.

„Kiekvienas nuolat nešiojame ausines, draugystė baigėsi. Dabar tik nostalgiškai prisimename, kaip smagiai dirbome anksčiau“, - atsiduso Fabrice Sahut, dirbanti „France Télécom“ nuo 1989 m.

Vieniša darbe jautėsi ir Stéphanie, sako jos tėvas. Patyrusi didelę traumą dėl motinos mirties 1996-aisiais, moteris beveik nebendravo su kolegomis, retai pietaudavo kartu su jais ir nekentė savo viršininko.

Kai šią vasarą ją perkėlė į kitą „France Télécom“ padalinį, Stéphanie tarsi atgijo. Darbas buvo įdomus, viršininkas daug mielesnis. Tačiau šį mėnesį moteris sužinojo, kad į tą patį padalinį bus paskirtas ir jos ankstesnis vadovas.

„Jau geriau mirsiu, - paskutiniame elektroniniame laiške emocijas išliejo Stéphanie. - Išeinu ir pasiimu su savimi donoro kortelę. Niekada negali žinoti...“