Tačiau politologas Egdūnas Račius įsitikinęs, kad svajonių atkurti Osmanų imperiją šis politikas greičiausiai neturi ir jo veiksmus lemia kiti motyvai. Bet dėl vieno analitikai sutaria – tikros draugystės tarp Turkijos ir Rusijos nėra. O demonstruoja ją Turkija, pasak E. Račiaus, tik todėl, kad nori „įkąsti JAV ir ES, kurios yra jos senos meilės“ ir kurių jaučiasi išduota.

R. T. Erdoganas tai kartu su Rusijos ir Irano lyderiais demonstruoja vienybę siekiant užbaigti Sirijos pilietinį karą, tai prakeikia tuos, kurie įvykdė cheminę ataką Dumoje, ir sveikina „tinkamus“ Vakarų smūgius Sirijos cheminių ginklų programos objektams, kas visai neatitinka minėtų partnerių pozicijos. Tai į rusų raginimą perduoti užimtą Afriną Sirijos valdžiai atšauna: „Mes patys apsispręsime dėl laiko. Tai bus mūsų sprendimas, o ne pono Lavrovo“, tai laido aštrias replikas Vakarams. 

Turkijos prezidentas ne kartą kaltino Vakarus „turkofobija“ ir „islamofobija“, net grasino, kad europiečiai nebegalės saugiai žengti žingsnio gimtosiose gatvėse. Turkijos santykiai su JAV ir ES įtempti dėl Vakarų kritikos griežtiems R. T. Erdogano veiksmams (suėmimai, masiniai atleidimai iš darbo ir t. t.) po nesėkmingo perversmo ir dėl to, kad Vakarai ne padeda kovoti su kurdais, o netgi juos ginkluoja.   

Tad, atrodo, R. T. Erdoganas realiai nedraugauja su niekuo arba draugauja tik tiek ir su tais, kurie tą akimirką atitinka jo interesus. Tačiau koks tikrasis jo veiksmų Sirijoje siekis? Ar tik nustumti nuo sienos kurdų sukilėlius, kuriuos vadina teroristais, keliančiais grėsmę šalies teritorijos vientisumui? Ar T. R. Erdoganas, kurio galios Turkijoje po būsimų prezidento rinkimų dar sustiprės, turi imperinių ambicijų? Juk XVI a. pradžioje Sirija tapo Osmanų imperijos dalimi ir jos sudėtyje išliko keturis amžius – iki pat šios imperijos žlugimo XX a. pradžioje. Ir kaip visa tai dera su naryste NATO?

Perorientuoja ir vidaus politiką 

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos mokslų instituto docentas istorikas Ramūnas Trimakas sako, kad R. T. Erdoganas jaučiasi naujuoju sultonu, kuris ilgalaikėje perspektyvoje žvelgia į Osmanų imperijos atkūrimą.

„R. T. Erdoganas savo planus nuosekliai įgyvendina ne vien tik Irake ir Sirijoje – senosiose Osmanų imperijos valdose. Metė iššūkį Rusijai ir privertė ją derėtis, nenusileidžia Irano ambicijoms, aktyviai veikia Azerbaidžane ir Centrinėje Azijoje, konfliktuoja su NATO nare Graikija“, – teigia R. Trimakas.

Pasak R. Trimako, geopolitinių ambicijų regione įgyvendinimas neįmanomas be atitinkamo šalies vidaus politikos perorientavimo, kuo R. T. Erdoganas ir užsiima. 

„Nuo 2002 m. jis nuosekliai sukoncentravo valdžią savo rankose, siekdamas patenkinti asmeninį valdžios troškulį, o taip pat paversti Turkiją regiono galybe. Palaužė ir sunaikino atsvarą kariuomenėje, kuri nuo Mustafos Kemalio Atatiurko laikų buvo Turkijos pasaulietinės ir vakarietiškos orientacijos garantas, neleidžiantis politikams pasukti šalį islamizacijos link.

Valstybės biurokratiniame aparate įvykdė didįjį valymą, palikdamas tik sau ištikimus asmenis. Tą patį jis įvykdė švietimo sistemoje, žiniasklaidoje. Į Vakarus orientuotos, pasaulietiškos visuomenės dalies balsas nutildytas“, – aiškina R. Trimakas ir priduria, kas vis dėlto didesnė visuomenės dalis palaiko R. T. Erdoganą.

Be to, atkreipia dėmesį LRT.lt pašnekovas, Turkijoje glaudžiasi, kaip manoma, 3,5 mln. pabėgėlių iš Sirijos: „Tokios žmonių masės persikraustymas yra sunkus išbandymas juos priimančiai šaliai. Dėl to Turkijos vadovybė laiko savo šalį gelbėtoja, globėja, besirūpinančia regiono saugumu ir stabilumu.“

Kiti žaidėjai turkų ambicijas užgesintų

Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas E. Račius mano, kad R. T. Erdoganas atkurti buvusios Osmanų imperijos nesvajoja.

„Vis dėlto akivaizdu, kad arabai yra ganėtinai priešiški osmanų paveldui, istorijai ir Turkijos ambicijoms. Ginklu galbūt galima kažką nuveikti kaip Afrine, bet sunku įsivaizduoti, kad Turkija galėtų nupirkti arabų sielas kariniais ar net diplomatiniais veiksmais. Juolab kad matosi, jog Turkijos įvairios vyriausybės organizacijos labiau stengiasi smelktis į Balkanus Europoje, į Centrinę Aziją“, – sako E. Račius, kurio įsitikinimu, R. T. Erdoganas – patyręs politikas ir į tuščias svajones neinvestuos.  

Be to, pasak politologo, Turkijai tokių ambicijų įgyvendinti neleistų Iranas ir Rusija: „Iranas nenorėtų, kad Turkija taptų perdėm stipri ir iš taktinio sąjungininko taptų varžovu tiek Sirijoje, tiek Irake. Šiose valstybėse Irano įtaka dabar nelyginamai didesnė, abu režimai – tiek Bagdade, tiek Damaske – palankūs Iranui. [...] O kad Rusija išeitų ir paliktų vakuumą ar kažkaip leistų Turkijai ten tvarkytis, irgi mažai tikėtina, nes V. Putinas ten per daug investavo.“

R. Trimakas sutinka, kad yra ne vien Turkijos geopolitinės ambicijos, nes ji neveikia vakuume. „Iranas ir Rusija, būdami laikinais Turkijos sąjungininkais, nenuleidžia akių nuo savo nepatikimo „partnerio“. O ir pats R. T. Erdoganas jiems amžinos ištikimybės neprisiekė, nepamiršdamas parodyti, kad yra savarankiškas žaidėjas.

Galų gale nepamirškime Izraelio, kuris visiškai nesuinteresuotas palaikyti augančius Turkijos apetitus. Saudo Arabijos ir jos sąjungininkų taip pat nedžiugina šiaurėje kylanti Turkijos žvaigždė“, – sako MRU Politikos mokslų instituto docentas.

Be to, anot jo, Turkija nepasitraukė iš tarptautinių susitarimų, ji tebėra NATO narė. „Turkija – tai ne Rusija, dėl to negali tiesiog imti ir okupuoti kaimyninių šalių, nusilpusių dėl tarpusavio konflikto, teritorijų. Veikiama apdairiau, įgyvendinama toli siekianti strategija. Ar pavyks – lems sudėtinga faktorių kombinacija ir permaininga įvykių kaita“, – mano R. Trimakas. Bet jis neabejoja, kad „prarastų teritorijų“ ir „prarastos Osmanų imperijos didybės“ niežulys dar sukels rimtų komplikacijų.

Išsigando, kad kurdai taps pernelyg stiprūs

Paklaustas, koks gi, jo nuomone, yra R. T. Erdogano žaidimo tikslas, E. Račius sako, kad laikui einant jis keitėsi. Iš pradžių, politologo nuomone, Turkijos prezidentas tenorėjo, kad režimas pasikeistų į jam palankesnį. 

„Turkija buvo viena iš aršiausių B. al-Assado režimo priešininkių, kai prasidėjo neramumai. JAV paprašyta ji priglaudė maištininkų politinį sparną. Juk Turkijoje buvo gausybė konferencijų, kur buvo bandoma suvienyti opoziciją. Iš to laiko būtų galima sakyti, kad R. T. Erdogano tikslas buvo pakeisti režimą tokiu, kuris būtų pakankamai liberalus, gal turėtų konservatyvių elementų, nes pats R. T. Erdoganas yra pakankamai konservatyvus musulmonas“, – sako E. Račius. Jis priduria, kad R. T. Erdoganas tikriausiai tikėjosi, jog naujame režime bus pakankamai asmenų, apie kurdų separatizmą mąstančių taip, kaip ir jis.

Tačiau minėta opozicija pasirodė Sirijoje neturinti jokios įtakos ir visiškai nevaldanti ginkluotų grupuočių. Todėl, pasak E. Račiaus, R. T. Erdoganas turėjo atsisakyti šių lūkesčių ir pradėti galvoti pragmatiškiau – per kurdų klausimo prizmę.

„Jam buvo svarbu turėti atsakymą, kaip elgsis Sirijos kurdai. O JAV kaip tik ėmė labai remti kurdus. Amerikiečiams tai buvo paranki jėga, tam tikra prasme – patrankų mėsa. Ginkluodami kurdus, kurie, viena vertus, kovoja prieš „Islamo valstybę“, kita vertus, šiek tiek ir prieš režimą, amerikiečiai turėjo savų lūkesčių, bet tai neabejotinai turėjo išgąsdinti R. T. Erdoganą, kad kurdai taps labai stiprūs ir su jais jau reikės kalbėtis visai kitaip.

Kai buvo paskelbta Rožavos valstybė (Vakarų Kurdistanas), pradėta svarstyti ir apie Didįjį Kurdistaną, kuris pačių Sirijos kurdų žemėlapiuose apėmė ir dalį pietrytinės Turkijos. Tai turėjo suneraminti R. T. Erdoganą. Tad dabar matome, kad jo projektas visiškai perkeltas nuo režimo sunaikinimo prie pozicijos kurdų atžvilgiu griežtinimo“, – aiškina E. Račius.

Nesulaukia norimos paramos

Politologo teigimu, Turkija jaučiasi išduota NATO, JAV ir palikta spręsti – įsivaizduojamą ar tikrą – kurdų problemą pati viena.

„Rusijai šis klausimas nėra labai aktualus, Iranui gal šiek tiek – kiek Irano kurdai galėtų prisidėti ar patys turėti kažkokių separatistinių lūkesčių. Bet Irano teritorijoje tai atrodo suvaldoma. Taigi šia prasme R. T. Erdoganui lieka veikti vienam“, – teigia E. Račius.

Turkija savo karines operacijas Šiaurės Sirijoje vykdo prieš kurdų Liaudies apsaugos dalinius (YPG), kurie iki šiol buvo Amerikos sąjungininkai kovojant su džihadistais Sirijoje. Tačiau R. T. Erdoganas YPG vadina teroristine grupuote.

Dėl nesulaukiamos paramos šį kovą R. T. Erdoganas yra atvirai iškoneveikęs NATO. „Ei, NATO! Kai visa tai vyksta Sirijoje, kada jūs ateisite ir paremsite mus? – per mitingą Turkijos rytiniame Bolu mieste pareiškė R. T. Erdoganas. – Mus nuolat puldinėja teroristinės grupuotės prie mūsų sienų. Deja, iki šiol nebuvo jokio teigiamo žodžio ar balso.“

Turkijos prezidentas yra pažadėjęs, kad užėmus Afriną, Turkijos operacija bus plečiama į kitus svarbius pasienio miestus, kuriuos kontroliuoja YPG, iki pat Irako sienos.

Ypatingai svarbi NATO dėl savo geografinės padėties  

Vis dėlto kiek tikra norimos Vakarų paramos nesulaukiančios Turkijos draugystė su Rusija? E. Račiaus teigimu, tarp Rusijos ir Turkijos jokios draugystės nėra – tariamą draugystę jos demonstruoja, bet ne todėl, kad myli viena kitą.

„Jos myli gal visai kitus. Ir „draugauja“ norėdamos jiems įkąsti: kam Rusija nori įkąsti, gana sudėtinga atsakyti, bet dėl Turkijos akivaizdu – ji nori įkąsti tiek JAV, tiek ES, kurios yra jos senos meilės.

Jeigu Turkija jau ir nebesiveržia į ES, tai ji yra labai svarbi NATO partnerė. Ir ne todėl, kad turi antrą galingiausią kariuomenę Aljanse, bet dėl savo fizinės vietos – ji yra prie Sirijos, Irano, Irako. Ir Turkija savo veiksmais dabar, jei nekenkia NATO, tai diskredituoja – savo susitarimais dėl ginkluotės su Rusija ir taip toliau“, – sako E. Račius.

R. Trimakas taip pat mano, kad Rusijos ir Turkijos draugystė netikra: „Tariama draugystė tęsis, nutrūks bei atsinaujins tam, kad vėl nutrūktų tol, kol abi pusės manys esant laikinai naudinga. [...] Šiuo atveju Turkijos ir Rusijos interesai sutampa. Vis dėlto yra pernelyg daug prieštaravimų, todėl tik laiko klausimas, kada Rusijos vadovas eilinį kartą paskelbs apie Turkijos suduotą „smūgį į nugarą“ Rusijai ir vėl pagrasins, kad „šįkart pomidorais neatsipirksite“.

Vertindamas NATO ir Turkijos santykius, R. Trimakas sako, kad R. T. Erdoganas žino ribas, kurių geriau neperžengti, o Aljansas stebi ir stengiasi neįsivelti, išsaugoti stabilumą: „NATO tikslas – kad ši organizacija išliktų funkcionali. Daroma viskas, kad nekiltų nesantaika ar suirutė sąjungininkų gretose. O precedentų esama, pavyzdžiui, karinė trintis oro erdvėje tarp Graikijos ir Turkijos, pasibaigusi graikų piloto žūtimi šių metų balandžio mėnesį. Aljansas veikia efektyviai.“

Turkijai pradėjus vykdyti savo kampaniją Šiaurės Sirijoje, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad Turkija turi teisę gintis, tačiau pabrėžė, kad tai turi būti padaryta „proporcingai ir pamatuotai“.

Turkijos žiniasklaida šį pirmadienį taip pat rašė, kad J. Stoltenbergas, susitikęs su grupe Turkijos reporterių, pabrėžė Turkijos indėlį kovojant su „Islamo valstybe“ ir teigė, kad „Turkija yra labai vertinamas sąjungininkas. Turkija yra svarbi mūsų bendro saugumo požiūriu.“

„Užtenka tiesiog pažiūrėti į žemėlapį ir pamatyti strateginę geografinę Turkijos padėtį – ji ribojasi su Iraku ir Sirija, su neramumais ir smurtu, kurie kelia grėsmę Turkijai ir visiems NATO sąjungininkams“, – taip apie Turkijos svarbą, anot Turkijos hurriyetdailynews.com, kalbėjo J. Stoltenbergas, atsakydamas į klausimą apie kritiką Turkijai dėl partnerystės su Rusija ir Iranu Sirijos klausimais.