Nors, gydytojų žodžiais, Izraelio politikos legenda Arielis Sharonas kovoja už gyvybę kaip liūtas, ši kova jam veikiausiai bus paskutinė. Izraelis jau parengė buvusio šalies premjero laidotuvių planą.

Beveik visų Izraelio karų veteranas, "saugumo sienos" architektas ir atsitraukimo iš Gazos Ruožo plano autorius vadinamas įtakingiausiu Izraelio politiku po Davido Ben Guriono, žydų valstybės įkūrėjo. Tačiau jo gyvenimo kelias baigėsi dar prieš aštuonerius metus, kai antras iš eilės patirtas insultas 2006 m. sausį paguldė jį į komą.

Praėjusiais metais artimieji pranešė, kad politiko būklė kiek pagerėjo ir kad jo smegenys rodo padidėjusį aktyvumą, reaguoja į išorinius dirgiklius. Tačiau po dar vienos operacijos 85-erių A.Sharono būklė pirmosiomis šių metų dienomis ėmė staigiai blogėti, sutriko inkstų veikla. Po konsultacijų su gydytojais šeimos nariai sutiko nutraukti A.Sharono gydymą, dabar jam taikoma tik palaikymo terapija.

O Izraelio žiniasklaida cituoja šaltinius šalies vyriausybėje, kurie teigė, kad jau yra parengtas A.Sharono laidotuvių planas. Laikraščio "The Jerusalem Post" žiniomis, ceremonija vyks politiko šeimos dvare Negevo dykumoje. Net po aštuonerių metų komos atsisveikinimas su A.Sharonu Izraeliui bus itin reikšmingas įvykis.

Tikriausiai joks Izraelio politikas nebuvo toks mylimas ir toks nekenčiamas tuo pačiu metu. Gerbėjai tituluodavo jį Ariku, Izraelio karaliumi, o priešininkai smerkė kaip Beiruto budelį. Taip pat už ryžtą ir tvirtą poziciją jam prigijo Buldozerio pravardė. Tarp legendų, kurios supo šią asmenybę, buvo ir tokia, kad pusryčiams jis suvalgo visą avį.

"Manau, kad yra du Sharonai, – JAV žurnalui "Time" sakė politologas iš Izraelio Bar Ilano universiteto Efraimas Inbaras. – Vienas yra karininkas, kuris buvo didelis didvyris, kitamintis, puikus karo vadas. Jis peržengė kanalą, jį dievino kareiviai. Kaip buvęs desantininkas galiu paliudyti."

Politologas kalbėjo apie Sueco kanalą, kuri 1973 m. per Jom Kipuro karą verždamasi į Izraelį peržengė Egipto kariuomenė. A.Sharonas vadovavo daliniui, kuris jį atsikovojo.

"Antrasis Sharonas – politikas – buvo kupinas prieštaravimų. Jis įkūrė partiją "Likud" ir ją sugriovė. Jis statė nausėdijas Gazos Ruože, jis jas ir sugriovė. Jo palikimas nevienareikšmis."

Didžiąją gyvenimo dalį kovojęs dėl kiekvieno žemės centimetro tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros, A.Sharonas galiausiai suprato, kad visos šios teritorijos okupacija prieštarauja Izraelio interesams. 2005 m. jis išvedė kariuomenę bei 8 tūkst. žydų naujakurių iš Gazos Ruožo ir taip padėjo tašką 38 metus trukusiai okupacijai.

Nuotraukos, kuriose Izraelio kareiviai Gazos Ruože tempia iš namų tautiečius, suskaldė visą šalį. Oponentai tai vadino žydų naujakurių, kuriuos A.Sharonas anksčiau rėmė, išdavyste. Net jo partijoje "Likud" kilo toks pasipriešinimas, kad premjerui teko ją palikti ir įkurti naują politinę jėgą "Kadima".

Vieni apžvalgininkai teigė, kad A.Sharonas atidavė palestiniečiams Gazos Ruožą, nes tai padaryti spaudė Vašingtonas. Remiantis kita versija, A.Sharonas vadovavosi gana paprasta išmintimi.

Jis suvokė, kad arabų gimstamumas yra didesnis nei žydų ir kad vieną dieną arabai sudarys daugumą gyventojų teritorijoje tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros. Ir jeigu Izraelis laikys savo rankose visą šią teritoriją, ateityje jam iškils sunki dilema: arba būti demokratine valstybe, arba būti žydų valstybe. Jeigu arabai sudarys daugumą, Izraelis negalės būti ir tuo, ir tuo.

Taigi A.Sharonas pirmasis ėmė spręsti šią dilemą ir paaukojo dalį teritorijos dėl to, kas jam buvo svarbiausia, – demokratinė žydų valstybė.