Tačiau praėjusią savaitę tai staiga ėmė ir įvyko – demokratai vienbalsiai pareiškė, kad Maskva kelia grėsmę gyvybiškai svarbiems Amerikos interesams. Ar nebus su velioniu H. M. Jacksonu sužaistas nešvarus žaidimas, savo vedamajame svarsto vyriausiasis „The Weekly Standard“ redaktorius Lee Smithas.

L. Smitho spėjimu, kovos kirvį prieš rusus demokratai išsitraukė vien dėl to, kad Vladimiro Putino agentai tariamai nusitaikė į Demokratų nacionalinį komitetą (DNK). Aukščiausieji nacionalinio saugumo pareigūnai praktiškai neabejoja, kad būtent rusų žvalgyba nutekino DNK elektroninius laiškus, iš kurių galima suprasti, kad partija gerokai prisidėjo prie H. Clinton pergalės prieš B. Sandersą. Dabar kai kurie H. Clinton rėmėjai būgštauja, kad informacijos nutekinimas gali būti naudingas D. Trumpui.

Pakenkti visai Amerikai

Šią demokratų reakciją L. Smithas siūlo įkomponuoti į susidariusias aplinkybes. Kai praėjusiais metais rusų lėktuvai ėmė vykdyti karinius veiksmus NATO pasienyje šalia Turkijos, nei partijos eiliniai, nei vedliai nekėlė didelio triukšmo – Basharui al-Assadui nuo to tik geriau. Po to, kai praėjusią savaitę buvo nutekinti elektroniniai laiškai, kai kurie demokratų politikai B. Obamos administracijos bendradarbiavimo su Maskva politiką Sirijos atžvilgiu pradėjo vertinti nepatikliai. Tačiau prieš savaitę, kai pasklido žinia, kad birželio vidury Rusijos lėktuvai bombardavo nedidelę JAV ir britų bazę Sirijoje, nebuvo girdėti nė garso. O nutekinus buvusios DNK pirmininkės Debbie Wasserman Schultz elektroninius susirašinėjimus, riba veikiausiai buvo peržengta.

Vis dėlto, kaip pastebi L. Smithas, yra net ir tokioje situacijoje tylomis džiūgaujančių. Įkyrų priešiškos jėgos, kurią 2012 m. Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus Mittas Romney taikliai įvardijo kaip pagrindinį Amerikos geopolitinį priešą, knaisiojimąsi po JAV politinių institucijų reikalus viešumoje derėtų griežtai pasmerkti, o niekam negirdint reikėtų imtis keršto plano. Rusai nesiekia pakenkti išskirtinai DNK. Kenkdami vienai Amerikos politinei partijai, rusai siekia pakenkti visos Amerikos galiai ir prestižui.

Pasak L. Smitho, tikriausiai nieko stebėtina, kad šiųmetis respublikonų kandidatas į prezidentus DNK susirašinėjimų nutekinimą mato tik kaip priemonę save dar labiau išaukštinti. „Ei, Rusija, jei dabar klausaisi, – sakė jis, – tikiuosi, surasi pradingusius 30 tūkst. laiškų.“ Tai buvo užuomina į, kaip manoma, asmeninius elektroninius laiškus, kurie buvo ištrinti iš H. Clinton asmeninio serverio.

D. Trumpo sarkazmas

Daugelis žiniasklaidos priemonių skelbė, kad D. Trumpas ragino rusus toliau landžioti po elektroninius duomenis. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Asmeninis serveris, kuriuo naudojosi H. Clinton, kai dar dirbo B. Obamos administracijoje, seniai nebeveikia. Taigi D. Trumpas, ištiktas jam būdingo spontaniško užsidegimo, greičiausiai turėjo omeny, kad, jei tai rusų žvalgyba būtų įsilaužusi į DNK serverį, rusai jau seniai būtų disponavę tuometės valstybės sekretorės H. Clinton korespondencija, taigi taip pat ir laiškais, kuriuos ji ištrynė, nes, kaip ji pati paaiškino, jie buvo nesusiję su nacionalinio saugumo klausimais. Neabejojama, kad D. Trumpas turėjo įtarimų, kad laiškai vis dėlto buvo susiję su Amerikai gyvybiškai svarbiais reikalais. Kaip paaiškino jo rinkimų kampanijos vadovas Paulas Manafortas, tai buvo sarkazmas. Kurgi ne. Pomėgis laužti juokus iš Amerikos piliečių saugumo vargu ar rodo tinkamumą siekti aukščiausio politinio posto.

L. Smitho teigimu, P. Manafortas šiuo klausimu neblizga. Jis neslėpė prielankumo proputiniškiems elementams Ukrainoje, įskaitant ir buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių. Pats Rusijos prezidentu besižavintis D. Trumpas sako, kad galbūt nepaisys NATO įsipareigojimų. Savaime aišku, kad tokia politika Putinui labai palanki. Tačiau ar tai reiškia, kad, kaip tikina H. Clinton rėmėjai, įsilaužimas į DNK serverį reiškia V. Putino meilę D. Trumpui ir kad dėl to Rusijos prezidentas turėtų vengti akis akin susitikti su H. Clinton pasaulinėje arenoje?

Vargu. V. Putinas, kaip ir dauguma galingųjų pasaulio lyderių, linkęs suasmeninti politiką. L. Smithas primena, kad jis – kvalifikuotas sovietų žvalgybos pareigūnas. Jis – puikus žmogaus natūros specialistas, gebantis įvertinti ne tik stipriąsias, bet ir – dar svarbiau – silpnąsias savo varžovų vietas. Taigi, kas H. Clinton yra V. Putinui? Ji yra moteris, 2009–2013 m. laikotarpiu padėjusi B. Obamai įgyvendinti savo sumanymus pasaulio kontekste – priversti Ameriką atrodyti nusižeminusia ir mėginančia įsiteikti.

L. Smithas primena apie santykių su Rusija „perkrovimą“, planų Lenkijoje ir Čekijoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas atšaukimą ir politiką Sirijos atžvilgiu, leidusią Rusijai tapti pagrindine jėga Artimuosiuose Rytuose ir įgyti visus svertus ir įtaką šiame B. Obamos pernelyg nesudominusiame regione.

Amerikos diplomatijos „laimėjimai“

V. Putinas jau būtų žinojęs, kad H. Clinton buvo pavestos tokios užduotys kaip sąjungininkų žeminimas, pavyzdžiui, kai B. Obama jai liepė užsipulti Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu. Kažin ar toks poelgis paskatino V. Putiną – žmogų, pasiruošusį prisidėti prie tūkstančių žūčių, kad būtų apginti net ir ne pačių padoriausių jo sąjungininkų interesai (autorius primena bent nuo 2012 m. Rusijos Sirijoje vykdomus veiksmus), – ją gerbti labiau.

O koks gi H. Clinton tikslas Sirijoje? Ji pati yra sakiusi, kad jos diplomatijos tikslas – sustabdyti smurtą ir kad Rusija gali padėti tai padaryti. Būta momentų, kai B. Obamos ir H. Clinton vedama politika Artimuosiuose Rytuose ir kitur vertė manyti, kad Jungtinės Valstijos yra ne savo interesus privalanti ginti tautinė valstybė, o nevyriausybinė organizacija.

H. Clinton vykdė vienos galingiausių pasaulio valstybių vadovo, tačiau, panašu, antro pagal silpnumą žmogaus nurodymus. Neseniai Rusijos prezidentas išgelbėjo du savo kolegas – B. al-Assadą ir B. Obamą.

B. Obamai gelbėjimosi ratą V. Putinas švystelėjo tada, kai šis suskydo B. al-Assadui panaudojus cheminį ginklą. Rusijos prezidentas išsiderėjo sandorį, kuris neva turėjo palikti B. al-Assadą be jo nekonvencinio arsenalo, tik kad planas neišdegė. V. Putinas žinojo, kad B. Obamai tai nerūpi – kad jis tenorėjo išlipti sausas iš vandens ir užsitikrinti, kad Sirijos prezidentą globojantis Iranas nepabėgtų nuo branduolinių derybų stalo.

Po to, kai prieš metus buvo pasirašytas sandoris su Iranu, V. Putinas suprato, kad Vašingtonas suteikė jam galimybę didinti paramą B. al-Assadui. Nepaprieštaraudamas Rusijos prezidento veiksmams, B. Obama Maskvą padarė dar galingesnę. Kam rūpėjo, kad taip elgdamasis B. Obama pakirto visą dešimtmečius gyvavusią Amerikos sąjungininkų – Izraelio, Jordanijos, Turkijos, Egipto, Saudo Arabijos ir kitų šalių – grandinę, kurios pagrindinė paskirtis buvo neleisti regione keroti sovietinėms ambicijoms? Kur buvo demokratai, kai B. Obama nusigręžė nuo Amerikos interesų ir savo sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose paliko V. Putino žinioje?

Įgijęs galios persvarą Sirijoje, V. Putinas kontroliuoja kol kas didžiausią XXI a krizę. Visos suinteresuotosios šalys – Persijos įlankos arabų valstybės, dėl Irano plėtros planų nuogąstaujantis Izraelis ar pabėgėlių krizės kamuojama Europos Sąjunga – savo nuomones ir pareiškimus turės adresuoti V. Putinui. Kad ir kas taps naujuoju Amerikos prezidentu, už tai, kad teturės tik vieną pasirinkimą, t. y. dirbti su V. Putinu, turės būti dėkingas B. Obamai.

Su kuo kariaus Sirijoje?

Kol praėjusią savaitę Filadelfijoje demokratai piktinosi Maskva, Johnas Kerry Vašingtone derino paskutines susitarimo detales su savo kolega Rusijoje, Sergejumi Lavrovu. Remiantis susitarimo sąlygomis, Jungtinės Valstijos turės dalytis žvalgybos medžiaga ir su Rusija Sirijoje vykdyti bendrus karinius veiksmus. Tačiau prieš ką jie kariaus? B. Obamos administracija sako, kad prieš „Islamo valstybę“, bet Rusija dar niekada neparodė jokio noro eiti prieš IS. Rusijos pajėgos į Siriją nusiųstos ginti B. al-Assado ir taikosi į visus jo priešininkus, įskaitant ir tuos, kuriuos remia Pentagonas.

Pagrindinis bendrų operacijų tikslas bus „Al Qaeda“ padalinys Sirijoje – grupuotė „Jabhat al Nusra“. Praėjusią savaitę, pastebėjusi į save nukreiptą dvivamzdį, pastaroji paskelbė atsiskirianti nuo „Al Qaeda“. Kažin ar artimiausiu metu Baltieji rūmai imsis iš naujo svarstyti „Al Nusra“ statusą, tačiau neabejojama, kad ši grupuotė tikrai yra rusų taikinyje. Visų pirma, tai viena iš pajėgesnių su B. al-Assadu kovojančių grupuočių. Antra, kadangi jos kovotojai išsibarstę po kitas sukilėlių grupuotes, Rusija gebės Baltiesiems rūmams pagrįsti bet kurios iš jų antpuolį. Bėda ta, kad tokiose grupuotėse dažnai kovoja ir civiliai. Atrodo, kad JAV prezidento administracija jungiasi prie bendros Rusijos metodais pagrįstos teroro kampanijos – jau subombarduota daug ligoninių ir mokyklų, išžudyta tūkstančiai civilių.

Demokratai teisūs, nerimaudami dėl Rusijos veiksmų – rusams belieka praplėsti landą, kuri kol kas dar siaura. Tikroji problema – ne D. Trumpas. Tikroji problema – tai žmogus, dar šešis mėnesius šeimininkausiantis Ovaliajame kabinete.