Ekonominė padėtis šalyje yra tokia prasta, kad šeimos savo mylimuosius laidoja kartoniniuose karstuose.

Labiau pasiturintieji tikrą karstą gali išsinuomoti kelioms valandoms – tik laidotuvėms.

Dėl medžiagų stokos ir į neregėtas aukštumas dėl ekonominės krizės kylančios infliacijos laidotuvės tampa brangiu reikalu. „Numirti čia yra brangiau negu gyventi“, – sako laidotuvių namų Marakajaus mieste vadovas Ronaldas Martinezas (Ronaldas Martinesas).

Miriam Navarro (Miriam Navaro) teko skolintis iš kaimynų, kai prieš mėnesį mirė jos brolis. „Jaučiausi tokia prislėgta. Neturėjau visos sumos, kurios prašė laidotuvių namai, – pasakoja ji. – Jeigu nebūtų padėję žmonės iš mano bendruomenės, man būtų tekę palaidoti jį kieme.“

66 metų amžiaus namų šeimininkė su AFP kalbėjo pusiau pastatytame name Marakajuje, kuriame gyvena. Padedama kaimynų, ji iš R. Martinezo įsigijo pigų karstą iš medienos pluošto plokščių.

Kūkčiodama ji prisimena, jog su tokiais pat sunkumais susidūrė prieš šešerius metus, kai buvo nušautas vienas iš jos sūnų. „Jam palaidoti taip pat neturėjau pinigų, – sako ji. – Net jei laidojimo namai tavim pasitiki, turi turėti pinigų, kad sumokėtum iš karto, antraip jie išims palaikus, o dėžę pasiliks sau.“

Nuomojami karstai

Anksčiau venesueliečiai pirmenybę teikdavo karstams iš žalvario – tuomet pigesnės alternatyvos medienai.

Tačiau kilusi krizė viską pakeitė. Prieš dvejus metus krito naftos – pagrindinės Venesuelos eksporto prekės – kaina.

Anksčiau šalies gamyklos kas mėnesį pagamindavo šimtus tonų žalvario. Dabar gamyba sumažėjo iki vos 60 tonų, sako Juanas Carlosas Fernandezas (Chuanas Karloas Fernandesas), Nacionalinių laidojimo namų rūmų direktorius.

„Tenka kliautis antrinėmis rinkomis, dėl to kyla kainos“, – pareiškė jis.

Pigiausios laidojimo paslaugos kaina padidėjo maždaug 60 kartų iki apytikriai 280 tūkst. bolivarų. Tuo tarpu minimalus darbo užmokestis Venesueloje siekia 33 tūkst. bolivarų, arba, skaičiuojant pagal oficialų kursą, maždaug 50 JAV dolerių.

Prieš penkerius metus karstas kainavo 720 bolivarų. Dabar tiek kainuoja duonos kepalas. Už karstą iš medienos pluošto plokščių tenka sumokėti ne mažiau kaip 55 tūkst. bolivarų. Arba jį galima išsinuomoti – už 25 tūkst. bolivarų.

„Tokie karstai yra pigesni ir niekas nepastebi, kad jie pagaminti ne iš medienos arba yra naudoti, – pasakoja R. Martinezas. – Pakeičiu karstų vidaus apmušalus, o kartais juos perdažau.“

Kremuojami kartoniniuose karstuose

Elio Angulo (Elijas Angulas) mano, kad nuomojant karstus pažeidžiami higienos reikalavimai. Jis iš gofruoto kartono Barkisimete – mieste šiaurės vakarų Venesueloje – gamina vadinamąsias biournas.

Šiuos įvairaus dydžio biologiškai irius konteinerius, kuriuose galima paguldyti mirusiojo kūną arba į kuriuos galima suberti pelenus, perka daugelis šeimų, kurios renkasi kremavimą, nes neturi pinigų kapavietei. Jis pasakoja matęs šeimų, kurios savo mirusių narių palaikus į krematoriumą atveža maišuose, nes neturi pinigų karstui.

Tai dar vienas pažeminimas piliečiams, kuriems jau tenka kasdien valandų valandas stovėti eilėse, kad galėtų įsigyti maisto. Prezidento Nicolaso Maduro (Nikolaso Maduro) priešininkai teigia, kad krizė kilo dėl jo prasto ekonomikos valdymo. Tuo tarpu jis sako, kad tai yra kapitalistų sąmokslas.

E. Angulo kartoninis karstas kainuoja 50 tūkst. bolivarų. Jis sako, kad toks karstas gali išlaikyti iki 125 kilogramų ir yra tvirtesnis negu vidutinio tankio medienos pluošto plokštės, kurios naudojamos kitiems pigiems karstams gaminti.

„Šis karstas skirtas kremavimui, tačiau jame galima ir laidoti. Tai sprendimas krizės ištiktai šaliai, – sako E. Angulo. – Jis ekonomiškas ir prieinamas venesueliečiams, kurie neturi pakankamai pinigų giminaičiams laidoti.“ Anot jo, „šiomis dienomis mirtis nuskurdina daug žmonių“.