Dalis kalba, kad moteris, dėvinti burką, tampa ideologine islamistų vėliava su visomis iš to kylančiomis jos niekinimo ir engimo formomis. Tokios moterys esą dažnai negali jaustis laisvos, nes visiškai priklauso nuo savo vyrų, kurie Europoje, atvirkščiai, leidžia sau rengtis europietiškai, arba organizacijų, kurios išpažįsta šariatą ir siekia jo įsigalėjimo Vakarų Europoje. Tie, kurie palaiko draudimą dėvėti galvos ir kūno dangalus Europoje, tvirtina, kad burka – moters vertės, jos individualumo sunaikinimo simbolis.

Legenda tapusioje 1960-ųjų dainoje apie bikinį Brianas Hylandas apdainuoja Vakarų moterį, kuri, užsivilkusi bikinį, bijo išeiti iš persirengimo kambario, išėjusi slepiasi paplūdimyje, o išdrįsusi išsimaudyti stimpa šaltame vandenyje bijodama grįžti. Taip buvo keliolika metų po to, kai paryžietis Lui Rea sukūrė maudymosi kostiumėlį ir pavadino jį pagal vardą atolo, kuriame amerikiečiai bandė atominę bombą.

Bikiniai turėjo tapti moterų atomine bomba, bet iš pradžių dizaineriui ją reklamuoti drįso tik striptizo šokėjos. O dalis Prancūzija, Jungtinės Valstijos, Ispanija, Italija, Portugalija ir Australija tokią atominę bombą savo paplūdimiuoe apskritai uždraudė. Neoficialaus Vatikano dienraščio „L`Osservatore Romano“ apžvalgininkas metaforiškai pareiškė, kad tai apokalipsės raiteliai priėmė bikinio pavidalą. Tačiau po seksualinės revoliucijos tokių Prancūzijos įžymybių kaip Brigitte Bardot vedamos Vakarų moterys pagaliau priprato prie naujos savo ginkluotės ir dabar, pavyzdžiui, Korsikos Sisko paplūdimiuose jau baisu pasirodyti su visą kūną dengiančiu maudymosi kostiumėliu. Kai šį mėnesį taip apsirengusios ten pasirodė šiaurės afrikietės, turistai puolė jų fotografuoti, kilo didelės muštynės.

Korsikoje valdžia visą kūną dengiančius kostiumėlius tuoj pat uždraudė, iš viso tai padarė apie 30 kurorto zonos miestų. Tarp jų ir Rivjeros perlas Nica, kurios pakrantėje dar prieš mėnesį su sunkvežimiu siautėjo džihadistas, pražudęs 86 gyvybes.

Tokių kurortų valdžiai viskas aišku – pilno kūno kostiumėliai grasina saugumui. Kostiumėlių net pavadinimas meta tiesioginį iššūkį Prancūzijai. Jie vadinami Burkini, iškraipant autentišką Bikinį ir tai tarsi priešraketinė gynyba, radikalių musulmonų nukreipta prieš moters grožio atominę bombą. Juk būtent seksualumą kai kurios feministės, pavyzdžiui, Paryžiuje įsikūrusi radikali grupė „Femen“, laiko paskutiniu politiniu ginklu prieš priespaudą. Todėl įvestus draudimus palaikė vietos teismai ir svarbiausi valdančiųjų bei opozicijos lyderiai.

Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas teigia, kad burkinis – moterų pavergimo simbolis.

„Burkinis – tai dviejų žodžių samplaika – bikinis ir burka. Man – tai moterų pavergimo simbolis. Tarsi moteris viešumoje yra kažkas nepadoraus ir ją reikia uždengti“, – sako M. Vallsas.

Jam antrina ir antros kadencijos siekiantis buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy.

„Burkinis – tai politinio ir radikalaus islamo provokacija. Geriausiai įtampą neutralizuotume, jeigu uždraustume visus išorinius religinius ženklus“, – tikina N. Sarcozy.

Pagal šimtametį laicizmo principą religija ir valstybė turi būti atskiros. Tai reiškia, kad tarp jų nėra jokių, pirmiausia finansinių ir administracinių ryšių. Tačiau sąžinės laisvė pagal minėtą principą Prancūzijoje yra absoliuti ir asmuo turi teisę religiją laisvai ir viešai praktikuoti. Todėl burkinio draudimai nėra teisėti, tai galiausiai deklaravo aukščiausiasis administracinis teismas ir paragino kurortus juos atšaukti.

„Sekuliarizmo principas visai neskirtas viešai erdvei. Juk mes kalbame apie paplūdimį, o ne apie mokyklą ar valstybės tarnybą“, – tvirtina Prancūzijos žmogaus teisių lygos advokatas Patrice`as Spinosi.

Religija – pačios giliausios gyvenimo prasmės paieškos, ji persmelkia visą gyvenimo būdą – net ir maudynes paplūdimiuose, sako draudimų skeptikai. Jie prabrėžia, kad draudžiantieji burkinius remiasi prielaida, esą savo noru moterys niekada nedengtų kūno. Tokią prielaidą iš tiesų sufleruoja žmogaus teises moterims stipriai apribojančios Saudo Arabija ar Iranas, kurios įstatymu įpareigoja dengti kūną ir musulmoniškus apdangalus pavertė politiniais simboliais.

Prievartą prieš moteris šioje srityje naudoja ir vadinamosios „Islamo valstybės“ džihadistai. Tačiau ten, kur prievartos dengti kūną nėra, paplūdimiuose jį vis tiek dengia kai kurios moterys, tarp jų ir atsivertėlės Vakaruose. Ir net tarp pačių vakariečių yra dizainerių, kurios projektuoja gerokai daugiau kūno nei bikiniai dengiančius kostiumėlius. Pavyzdžiui, aktorė iš Kalifornijos Jessica Rey bikinio paplūdimyje atsižadėjusi dėl savo krikščioniškų įsitikinimų. Pagal J. Rey, per daug atviras seksualumas pavergia moterį, nes paverčia ją tik pasitenkinimo objektu. Panašią parduotuvę, tik jau dėl islamiškų įsitikinimų, atidarė libanietė Aheda Zanetti, kuri ir sugalvojo burkinio prekės ženklą.

„Manau, kad prancūzai su draudimais prašovė, nes mes tam ir kūrėme šiuos maudymosi kostiumėlius, kad moterys galėtų integruotis, o skirtingos kultūros sugyventi. Juk kiekviena moteris pati renkasi, ką jai dėvėti. <...> Tačiau man, asmeniškai, draudimų ažiotažas išėjo labai į naudą. Mūsų pardavimai tiesiog pašoko“, – pasakoja burkinio kūrėja.

Draudimų nesuprantantis pareiškė Kanados premjeras ir Paryžiuje viešėjęs Londono meras. Jo mieste prie Prancūzijos ambasados surengtas protestas, kuriame prieš draudimą pasisakė musulmonai, laisvamaniai, krikščionys. Juk šiaip ar taip būtent krikščioniškoje Bizantijos imperijoje, kurios žemėse vėliau ir pasklido daug kultūros elementų perėmęs islamas, moterys vaikščiojo ilgais drabužiais ir net dengėsi galvas, panašiai kaip kai kurios Rusijos stačiatikės tebesidengia iki šiol.

Londono Pekamo bažnyčios dvasininkė Jenny Dawkins tvirtina, kad baiminimasis dėl terorizmo negali būti priežastis musulmonių moterų bauginimui.

„Jokia teroristų baimė negali pateisinti moterų bauginimų, kai vyrai su ginklais nurodinėja moterims, kaip rengtis. Kaip gali kas nors už tai pasisakyti?“ – svarsto dvasininkė.

Ir visgi pasisakančių tikrai yra. Tai ypač tie, kurie savo respubliką dėl istorijos nuoskaudų mene vaizduoja kaip nuogakrūtę, išsilaisvinančią moterį, o šimtametį valstybės ir religijos atskyrimo aktą irgi supranta prisiminę kūrinį, kuriame valstybė – išdidi moteris, o religija – tamsus vyras kunigo sutana. Tokie vaizdiniai daugybei prancūzų labai brangūs ir tikriausiai todėl būtent vaizdiniams pirmenybę teikia draudimus įvedę politikai.

Kanų meras Davidas Lisnard`as burkinį pavadino grėsminga radikaliojo islamo uniforma, bet anksčiau jis kažkodėl pasižymėjo kaip mečetės už Saudo Arabijos rėmėjų pinigus statybas atvėręs politikas. Panašias mečetes lankantys dabar turi pagrindą Prancūzijos nekęsti dar labiau, sako D. Lisnard`o kritikai. Ypač kai socialiniuose tinkluose plinta baudas už atsisakymą nusirengti rašančių Prancūzijos pareigūnų nuotraukos ir dažnas klausia – kuo Prancūzijos pareigūnai skiriasi nuo apsirengti nurodinėjančios Irano moralės policijos?