Kuo Centrinės Azijos regionas įdomus, kokiu keliu suks? Gal integracijos, o gal jis taps didžiųjų galių kovos arena?

Svarbus regionas

Centrinėje Azijoje interesų turi daug kas. Ne tik JAV ir Rusija, kurias kai kas dar pavadina geopolitinėmis priešininkėmis, tačiau ir nauji pasaulio žaidėjai – Kinija bei Iranas.

Vis dėlto įdomiau pažvelgti į vidinį šių valstybių gyvenimą. Centrinės Azijos šalys gana skirtingos ir žaidžia savo žaidimus.

Islamo įtaka

Žlugus Sovietų Sąjungai dalyje regiono šalių nemažą įtaką įgavo islamiškos jėgos.

Didžiausi neramumai kilo Tadžikijoje ir Uzbekijoje. Kadangi abiejose šalyse valdžią po Sovietų Sąjungos griūties išlaikė senoji sovietinė nomenklatūra, islamo sekėjų iškilimas kėlė nemenką pavojų šių veikėjų pozicijoms.

Sėkmingai su islamo problema, regis, susitvarkyta Uzbekijoje, kurį kumštyje suspaudęs iki šiol laiko sovietinis veikėjas Islamas Karimovas.

Uzbekų elitas gana gudriai pasinaudojo po rugsėjo 11-osios teroro aktų kilusiu pasauliniu pasipiktinimu islamistiniais judėjimais. Ne veltui Uzbekija per amerikiečių JAV karą su terorizmu buvo viena aktyviausių Amerikos rėmėjų regione.

2005 m. islamistų grupuočių inicijuotos demonstracijos Andižane numalšintos kaip niekada griežtai.

Tiesa, po šių protestų Vakarų santykiai su Uzbekija, regis, atšalo. Tačiau išteklių turtinga šalis pernelyg dėl to neišgyvena.

Irano sąjungininkas

Tadžikijoje tarp režimo ir islamo šalininkų iki šiol tebejuntama nemaža trintis, tačiau čia buvęs sovietinis veikėjas Emomalis Rachmonas sugeba išlaikyti dominuojančią padėtį.

Būdama persiška, šalis, regis, galėtų būti tvirtas persiškojo Irano partneris.

Tadžikija Teheranui svarbi dėl savo strateginės padėties, nes ribojasi su Kinija ir Afganistanu. Tai leidžia E.Rachmonui žaisti trigubą žaidimą su regiono galiomis – JAV, Kinija ir Rusija.

Iranui, vienai didžiausias gamtinių dujų atsargas turinčių valstybių pasaulyje, būtina turėti tiesioginį dujotakį į Kiniją, didžiausią išteklių vartotoją, kurios poreikiai tik auga.

Iranui – tai vienas svarbiausių užsienio politikos tikslų. Jei šalis nesiims priemonių energetikos sektoriui apsaugoti, šalyje dėl ekonominių sankcijų gali kilti rimta ekonomikos krizė.

Neatsitiktinai Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas ką tik lankėsi Dušanbėje. Čia jis susitiko su Tadžikijos ir Afganistano vadovais.

Kinijai praverstų turėti patikimą, saugesnį ir pigesnį išteklių gabenimo kelią iš Irano nei jūra, o Rusijai, regis, svarbiausia santykių su problemišku Afganistanu besiribojančioje valstybėje stabilumas ir galimos investicijos į šalies energetikos sektorių.

Tadžikijos lyderiui skirtingi didžiųjų galių regione interesai patogūs, tiesa, jis gana priklausomas nuo Rusijos. Nes čia dirba daug tadžikų, ir Maskvos malonė šiuo klausimu labai svarbi.

Žaidimai dėl dujų

Turkmėnija panaši į Uzbekiją ir Kazachstaną. Visas tris tvirta ranka valdo buvusi sovietinė nomenklatūra. Visos trys šalys savarankiškos, nes turi gausius išteklių klodus. Visas tris ir Kiniją neseniai sujungė dujotakis.

Turkmėnija, anksčiau viena uždariausių regiono valstybių, kurį laiką linko Vakarų pusėn. Europa siekė, kad Turkmėnija su Azerbaidžanu dujomis aprūpintų planuojamą „Nabucco“ dujotiekį, apeinantį Rusiją.

Tiesa, šis projektas kybo ant plauko iki šiol, o Turkmėnija nelaukė ir kartu su kitomis Centrinės Azijos šalimis diversifikavo dujų tiekimo kelius – žinoma, į Kiniją.

Kartu turkmėnai parodė špygą ir bendrovei „Gazprom“, kurios valdomus dujotakius naujasis dujotiekis aplenkė.

O anksčiau tik Maskva reguliavo, kiek ir už kokią kainą Turkmėnijos dujos keliaus pas pirkėjus Europoje. Tiesa, Rusija, pasak pačių turkmėnų, atsilygino jiems mįslingu dujotakio sprogimu ir konfliktu dėl dujų kainos, dėl to Turkmėnija patiria nemenkų nuostolių.

Kirgizų fenomenas

Kazachija – ištikimiausia Maskvos sąjungininkė, nors tai netrukdo dabartiniam šios šalies elitui megzti ryšių su Vakarais ar vaidinti didesnio vaidmens regione.

Vis dėlto Astanai Rusija – svarbiausia energetikos išteklių tranzito šalis ir ekonominė partnerė. O ir Maskvai Centrinėje Azijoje kazachai – patikimiausi partneriai.

Įdomiausia šioje valstybių eilėje – Kirgizija. Apskritai ši šalis žlugus Sovietų Sąjungai buvo viena demokratiškiausių, palyginti su kaimynais.

2005 m. po vadinamosios tulpių revoliucijos postą paliko buvęs šalies vadovas Askaras Akajevas. Tiesa, jo režimas represyvus nebuvo, nes pats A.Akajevas palyginti buvo gana liberalus lyderis.

Matyt, dėl istorinių priežasčių Kirgizijoje demokratijos keliu žengiama ir dabar, verčiau ieškant pusiausvyros tarp skirtingų klanų ir grupuočių, nei imantis jėgos taktikos.

Iranui ir Kinijai Kirgizija, kaip ir Tadžikija, galėtų pasitarnauti kaip galima energetikos išteklių tranzito šalis.

Tiesa, kirgizai, būdami tiurkai, regis, nėra tokie patrauklūs Pekinui, kuris nuolat patiria problemų dėl vakarinėje Kinijos dalyje gyvenančių tiurkų uigūrų.

Be to, glaudūs Kirgizijos elito verslo ryšiai su Rusija, didelis skaičius kirgizų imigrantų Rusijoje – svarbūs koziriai Kremliaus rankose.

Tiesa, Maskvai tiek Kirgizijoje, tiek Tadžikijoje, išteklių neturinčiose šalyse, svarbiau stabilumas ir saugumas, ypač dėl Afganistano.

Beje, karinių interesų Kirgizijoje turi ir JAV. Čia amerikiečiai nuomoja karinę bazę, kuri svarbi misijai Afganistane. Tačiau kol kas Kirgizija nėra palankiai nusiteikusi JAV bazės nuomos pratęsimo klausimu.

Balansavimas tarp jėgų – svarbus Kirgizijai, nes leidžia užtikrinti ekonominį ir socialinį stabilumą. Veikiausiai todėl ši šalis iki šiol neturi pastovios užsienio politikos linijos.

Ar regionas konsoliduosis?

Regioninis bendradarbiavimas tarp Centrinės Azijos šalių nėra itin aktyvus, matyt, dėl vidinių problemų.

Pavyzdžiui, vandens ištekliai. Tiek Tadžikija, tiek Kirgizija gali džiaugtis, kad jų vandens ištekliai gausūs, tačiau tuo negali girtis kaimynai Uzbekija ir Kazachstanas.

Nenuostabu, kad Tadžikijos sprendimas statyti hidroelektrines savo teritorijoje kelia kaimynų pasipiktinimą, nes tokiu atveju šios šalys kontroliuotų vandens išteklius regione.

Kita vertus, visos šalys gana palankiai nusiteikusios tų integracinių projektų atžvilgiu, kurie skatina ekonominį dialogą, taip pat leidžia elitui kalbėtis su tokiomis regiono galiomis, kaip Rusija ar Kinija, ir taip save įteisinti.

Tokia platforma tarsi yra Šanchajaus sutarties organizacija.

Kita vertus, naujasis Kinijos, Turkmėnijos, Uzbekijos ir Kazchastano dujotakis gali būti įvardytas kaip vienas iš nedaugelio pačios Centrinės Azijos valstybių siekių integruotis tarpusavyje, mažinant didžiųjų regiono galių įtaką ir didinant savo savarankiškumą.

Ar tai reiškia, kad regionas suka tarpusavio integracijos keliu – dar sunku pasakyti.