Iškalbus ir skoningai besirengiantis 67 metų veikėjas tapo prieštaringiausios per kelis pastaruosius dešimtmečius JAV prezidento rinkimų kampanijos viešuoju veidu. P.Manafortas – profesionalus atstovas, niekada nenukrypstantis nuo pagrindinės linijos, netgi kai jam tenka atremti kaltinimus, kad kampanija yra pakrikusi arba kad kandidatas nusišneka.

Trečiadienį D.Trumpas paskelbė pertvarkantis savo komandą, kai jo populiarumas nusmuko.

P.Manafortas lieka pagrindinis strategas, bent jau oficialiai. Vis dėlto kai kurie apžvalgininkai laikosi nuomonės, kad jo pareigos buvo apribotos, kai D.Trumpas paskyrė kampanijos vykdomuoju direktoriumi žiniasklaidos organizacijos „Breitbart News“ vadovą Stepheną Bannoną (Stiveną Banoną) ir paaukštino apklausų organizatorę Kellyanne Conway (Kelien Konvei).

Per 40 metų trukusią karjerą P.Manafortas patarinėjo respublikonų Geraldo Fordo (Džeraldo Fordo), Ronaldo Reagano (Ronaldo Reigano), George'o H.W.Busho (Džordžo H.V.Bušo) ir Bobo Dole'o (Bobo Doulo) prezidentinėms kampanijoms. Jis arba jo bendrovės – pavyzdžiui, dabar nebeveikianti lobistų kontora „Black, Manafort, Stone and Kelly“ – gaudavo milijonus dolerių, kad prastūminėtų savo klientų užsieniečių interesus arba kurtų palankų jų įvaizdį.

„Įvardykite kokį nors korumpuotą despotą, ir „Black, Manafort“ įvardys sumą: (Filipinų diktatorius) Ferdinandas Marcosas (Ferdinandas Markosas) – 900 tūkst. dolerių per metus; dabar jau nuversta Somalio diktatūra – 450 tūkst. dolerių; su narkotikais siejama Bahamų vyriausybė – 800 tūkst. dolerių“, – 1992 metais rašė žurnalas „Spy“.

Deja, vienas iš tų klientų tapo itin nemalonia rakštimi D.Trumpo kampanijai: buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. P.Manafortas padėjo kurti naują šio lyderio įvaizdį, kol V.Janukovyčius galiausiai buvo nuverstas 2014 metais per vadinamąjį Maidano sukilimą.

Tarp kitų klientų buvo Angolos kovotojų vadas Jonasas Savimbi (Žonašas Savimbis) – jo sukilėlių grupuotė iš R.Reagano ir G.H.W.Busho administracijų gavo apie 250 tūkst. dolerių karui prieš Angolos socialistinę vyriausybę.

P.Manafortas taip pat padėjo Filipinų prezidentu F.Marcosui ir velioniui Zairo diktatoriui Mobutu Sese Seko (Mobutui Sesei Sekui).

Be to, buvęs lobistas yra siejamas su vienu Prancūzijos politiniu skandalu – vadinamąja Karačio afera. 1994 metais Prancūzija pasirašė ginkluotės pardavimų sutarčių su Pakistanu ir Saudo Arabija. Kaip manoma, už gynybos kontraktus šios šalys sumokėjo „dėkingumo mokesčius“, o tos lėšos vėliau buvo panaudotus Edouard'o Balladuro (Eduaro Baladūro) kampanijai finansuoti per 1995 metų prezidento rinkimus.

2013 metais P.Manafortas prisipažino gaudavęs pinigų iš vieno Libane gimusio tarpininko – šitaip būdavo atsilyginama už konsultacijas E.Balladurui per jo nesėkmingą kampaniją.

Dar viena klientė buvo Kašmyro ir Amerikos taryba, 2011 metais įvardyta prokurorų kaip Pakistano žvalgybos tarnybos ISI priedangos organizacija. Kaip rašo naujienų portalas „Yahoo News“, 1990–1995 metais taryba sumokėjo P.Manaforto firmai 700 tūkst. dolerių.

Riva Levinson, dirbusi P.Manaforto kontoroje 1985–1995 metais, savo prisiminimų knygoje rašo, kad darbas buvo panašus į „didelį „Stratego“ žaidimą: kurti armijas ir regzti intrigas, siekiant užvaldyti pasaulį... Iš tikrųjų kai kada būtent tai būdavo daroma.“

Kaltę neigia

Konektikute gimusio P.Manaforto tėvas buvo Niu Britenui vadovavęs respublikonas meras, nors šiame mieste pagrindinė politinė jėga buvo demokratai. Jo senelis emigravo iš Italijos ir 1919 metais įkūrė sėkmingą statybų bendrovę.

P.Manafortas baigė verslo administravimo ir teisės studijas Džordžtauno universitete. Jis dirbo respublikonų rinkimų kampanijose, taip pat buvo vienas iš steigėjų dviejose lobizmo ir konsultacijų bendrovėse. „Black, Manafort, Stone and Kelly“ buvo įkurta 1980-aisiais, o „Davis, Manafort and Freedman“ – 1996-asiais, bet dabar abi jos jau likviduotos.

Balandį duodamas interviu televizijai „Fox News“, P.Manafortas teisino klientus, su kuriais jam yra tekę bendradarbiauti.

Anot jos, J.Savimbi buvo Amerikos draugas, siekęs sugriauti „sovietų diktatūrą, primestą Angolai“.

P.Manafortas aiškino, kad Filipinuose padėjo įvykdyti politinę transformaciją, o Kijevui padėjo vesti Ukrainą į Europą. „Ir mes tai padarėme“, – jis sakė „Fox“.

V.Janukovyčiui jis padėjo pagerinti savo įvaizdį ir sušvelninti prorusišką retoriką. Tačiau prezidentas buvo kaltinamas, kad pamažu įtvirtina autoritarinį valdymą, o tarptautiniai Ukrainos žiniasklaidos laisvės reitingai nusmuko.

Manoma, kad P.Manafortas sugebėjo įtikinti V.Janukovyčių dėti didesnes pastangas laimėti balsų ukrainietiškai kalbančioje Vakarų Ukrainoje, o ne vien susitelkti į savo tvirtovę – rusakalbę Rytų Ukrainą. Prezidentas buvo skatinamas sakyti kalbas ukrainietiškai, o ne rusiškai.

Jo ryšiai su buvusiu Ukrainos prezidentu, dabar pabėgusiu į Rusiją, atsidūrė dėmesio centre, kai D.Trumpas pažėrė liaupsių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Respublikonų kandidatas pareiškė, kad Kremliaus vadovas yra stiprus lyderis ir ragino iš naujo perkrauti santykius su Maskva.

Ukrainos naujai įkurto Nacionalinio antikorupcinio biuro vadovas Artiomas Sytnykas šią savaitę sakė, kad 2007–2012 metais P.Manafortui buvo numatyta sumokėti per 12 mln. dolerių, nors neaišku, ar jis tikrai gavo šiuos pinigus.

P.Manafortas tvirtina neįvykdęs jokio nusikaltimo ir „niekada negavęs nei vieno neapskaityto mokėjimo grynaisiais pinigais“, taip pat nedirbęs Ukrainos arba Rusijos vyriausybėms.

Jo pareigos D.Trumpo komandoje žymi grįžimą į respublikonų prezidentinę politiką po 20 metų pertraukos.

Anksčiau žiniasklaida buvo pranešusi, kad 2008 metais P.Manafortą ketinta įtraukti į respublikonų kampaniją, bet partijos kandidatas Johnas McCainas (Džonas Makeinas) nesutiko su juo bendradarbiauti, esą sunerimęs dėl šio veikėjo ryšių su V.Janukovyčiumi.

P.Manafortas yra vedęs ir, kaip pranešima, gyvena daugiausiai Virdžinijoje, Floridoje bei Niujorke. Manhatane jis turi apartamentus D.Trumpo dangoraižyje „Trump Tower“.