Kaip tik šiandien jaučiu turįs neklystamumo dovaną. Matyt, pats metas pradėti rašyti apie celibatą. Va tuojau nutaisysiu rimtą veidą...

Iš pradžių – apie jo atsiradimo istorija. Žydų tautos istorijoje, Pradžios knygoje, sakoma, kad Dievas, sukūręs Adomą ir Ievą, šitaip pasakęs: "Veiskitės ir dauginkitės ir valdykit pasaulį." Pasirodo, Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio. Štai iš kur tas mano potraukis moterims. Net ir kunigai tokį jaučia: "Kadangi esi sveikas žmogus, polinkis į lytiškumą, aišku, yra", – sako klebonas iš Vilkaviškio vyskupijos. Toje pačioje Pradžios knygoje sakoma: "Negera žmogui būti vienam." Tačiau tai labai jau sena knyga.

Tai kaip su celibatu? Įsivaizduokite situaciją: Jėzus Kristus pažadėjo greitai grįžti savųjų pasiimti. Todėl žmogus vardu Povilas, plačiau žinomas Pauliaus slapyvardžiu, paragino neužsiimti niekais, bet pasiruošti išeiti į dangų. Jis išreiškė tokią nuomonę: jeigu jau nespėjai susirasti antros pusės, geriau nė neieškok. Kam gaišti laiką niekams?

Kaip tik tuo metu buvo tokie gnostikai. Jie sudėjo krūvon Rytų misticizmą, graikų filosofiją ir krikščionių mokymą ir paskelbė, kad santuoka yra velnio pramanas, nes jeigu jau esame gimę susitepę, tai koks tikslas tą nešvarą skleisti dar plačiau? Bet krikščionys nepuolę į kraštutinumus. Jie nusprendė, kad naudos Dievo duotus padargus išimtinai giminei pratęsti, nes Kristaus vis dar nebuvo matyti, o juk kas nors turėjo jį pasitikti. Toliau belaukdami pradėjo statyti bažnyčias, išmoko varyti samanę ir valytis dantis. Vienu žodžiu – įsismagino gyventi.

Maždaug tuo metu pasirodė laiškas, rašytas Timotiejui: "<...> vyskupas tebūna vieną kartą vedęs <...>". Matyt, laukti buvo pakyrėję, norėjosi valgyti ir vaikų turėti. Bet tuos vaikus reikėjo rengti, prausti ir užpakalius šluostyti, o tai trukdė žiūrėti į dangų. Kilo aiškus pavojus pražiopsoti Kristaus atėjimą. Be to, dar gnostikų ir graikų stoikų pavyzdys. Taigi pradėta manyti, kad celibatas yra didelis patogumas, o santuoka tebūsianti nevykėliams, kurie nepajėgia susivaldyti.

Dar būtinai noriu papasakoti apie šv. Augustiną. Jis, kaip doras manichėjų išauklėtas žmogus, pasaulyje įžvelgė šviesos ir tamsos kovą. Toks Armagedonas, bet dar vietinės reikšmės. Dievas, kuris yra tyra dvasia, anot jo, galėjo būti pasiektas tik kitos tyros dvasios. Tyrumui įgauti reikėjo atsikratyti kūno, ypač seksualinių potraukių.

Tokiomis nuotaikomis gyvenant suklestėjo vienuolynai ir vis daugiau žmonių gaudavo celibato charizmą. Seksu, šmaikštuolių teologų pavadintu išimtinai reprodukcijos priemone, dabar užsiimdavo tik tamsuoliai ir tie, kurie nemokėjo skaityti, ir visi likę. Todėl Dangaus belaukiant, teko sukurti bausmes už oralinį, analinį seksą. Lytiniai santykiai buvo uždrausti sekmadieniais (Dievą garbinkit, o ne…), penktadieniais (Kristus kenčia, o jūs…) ir t. t. Į moterį pradėtą žiūrėti kaip į nuodėmės nešėją ir gundytoją.

Reikėtų prisiminti ir tų laikų istorines aplinkybes – ypač dvasininkijos korupciją. Štai, pavyzdžiui, Sergijus III (904–911 m.) su tada dar paaugle Morozija sugyveno būsimą popiežių Joną XI. Bažnytinės vietos anuomet buvo laisvai perkamos ir parduodamos. Už tam tikrą sumą Narbone 1016 m. dešimties metų berniukas tapo arkivyskupu. Vyskupystė tapo šeimų nuosavybe ir dažniausiai būdavo skirta pavainikiui arba jauniausiam šeimos sūnui. Žinoma, visas sukauptas turtas taip pat išslysdavo Bažnyčiai iš rankų. Nieko nuostabaus, kad po ilgų kovų vienuolis Hildebrandas, tapęs popiežiumi ir pasivadinęs Grigaliumi VII, pareikalavo dvasininkijos santuokos atsisakyti.

Praėjus penkeriems metams, kai buvo atsiskirta nuo Rytų Bažnyčios, kuri dėl neišmanymo celibatą įvesti atsisakė, 1059 m. įvykęs I Laterano susirinkimas kunigams oficialiai uždraudė tuoktis. Tačiau į sprendimą niekas rimtai nežiūrėjo. Gyvenimas ėjo savo vaga.

Kitas žingsnis buvo žengtas 1139 m. per II Laterano susirinkimą. Kunigų priimtas Santuokos sakramentas buvo paskelbtas nebegaliojančiu. Taip kunigų žmonos tapo sugyventinėmis ir buvo atiduotos į viešnamius. Vaikai tapo Bažnyčios nuosavybe, t. y. vergais. Nei žmonos, nei vaikai nebeturėjo teisės paveldėti vyro ir tėvo turto.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. XIII a. Vokietijoje į parapiją paskyrus naują kunigą, parapijiečiai išrinkdavo jam moteriškę, kad "klebonas nelįstu prie svetimų žmonų". Tamsus viduramžiai, ko norėti...

1537 m. Martynas Liuteris protestuodamas prieš dvasininkų nusikaltimus (tarp jų – kilusius iš celibato prievolės) rašė: "Jie visiškai neteisėtai uždraudė santuoką, apsunkindami dievišką kunigystės statusą celibato reikalavimu." Iš tiesų, nors panorėjus Biblijoje galima rasti citatų pagrįsti bet kam, celibatas yra miela reta išimtis. Ilgai ieškojęs ir neradęs pagrindimo M.Liuteris vedė.

Bažnyčia ėmėsi represijų. Per Trento susirinkimą (1545–1563 m.) buvo nuspręsta: "Jeigu kas nors neigia, kad gyventi nekaltybėje arba nevedus yra išganingiau, negu santuokoje, tebūnie atskirtas." Tokius atiduodavo inkvizicijos globai.

Sostą užėmus Jonui XXIII, Bažnyčia kvėptelėjo gryno oro ir pabandė reformuotis. Tačiau Jonas XXIII ilgai neišbuvo, o jam mirus celibato atsisakymo (beje, pagal apklausas to norėtų apie 80 proc. JAV ir Europos katalikų), klausimas nebebuvo svarstomas.

Sigito Tamkevičius nuomone, Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne vedusių, t. y. dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. Tik kodėl tokiu atveju ant klebonijų durų kabo užrašai: "Darbo valandos: nuo aštuonių iki penkių", o Betygaloje ant klebono tvoros netgi kabo perspėjimas: "Piktas šuo." Ar čia tik ne nuo celibato jam taip?

Robertas Kaušas – devynerius metus kunigavo Kelmėje, Betygaloje ir Kaune. Jis baigė teologijos studijas Romoje, dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Kauno seminarijoje. Dabar su žmona Simona ir sūnumi Martynu gyvena JAV, San Diege, ir suteikia nepagydomiems ligoniams bei jų šeimoms emocinę ir dvasinę paramą.