Rusijos prezidentas šią savaitę priėmė ministro pirmininko pirmojo pavaduotojo pasiūlymą užimti ministro pirmininko postą.

Netgi turint omenyje rusiškos politikos ypatumus, šis teiginys yra visiškai absurdiškas. Tačiau tai yra absoliuti tiesa. Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ir jo komanda, iki prezidento rinkimų likus trims mėnesiams, jau išsidalijo postus.

Ilgai tarsi iš kavos tirščių būrę analitikai dabar džiaugiasi, kad valdžios perdavimo scenarijus pagaliau paaiškėjo. Prezidentu, be abejonės, taps vicepremjeras Dmitrijus Med-vedevas, nors rinkėjai faktiškai balsuos visai ne už jį, o už V.Putiną. Šis mainais už paramą įpėdiniui sutiko užimti premjero postą. Padėtis yra tarsi iš fantazijų pasaulio: žmonės balsuoja už vieną asmenį, o išrenka kitą. Turbūt politologijos ekspertams atėjo laikas nulenkti galvas ir užleisti vietą mistikams.
Tačiau ar visagaliui prezidentui, sukūrusiam griežtą valdžios vertikalę, tvirtai įsitaisiusiam jos viršūnėje ir pratusiam klausytis pavaldinių ataskaitų, orumas leis savanoriškai nusileisti iš debesų ir pačiam eiti ant kilimėlio pas naują vadovą? Daug kas tuo abejoja ir mano, kad V.Putinas sieks išlaikyti savo beribę galią ir valdyti valstybę iš užkulisių.
Ar galima tai daryti sėdint vyriausybės vadovo kėdėje? Kol kas ne. Tačiau proprezidentinė „Vieningoji Rusija“ per šio mėnesio rinkimus laimėjo daugumą Valstybės Dūmoje ir gali lengvu rankos mostu pakeisti pagrindinį šalies įstatymą. O kai kuriais atvejais to daryti nė nereikės. Pavyzdžiui, kad premjero žinion būtų grąžintos pagrindinės ministerijos, užtektų paprasto įstatymo.
Tiesa, V.Putinas anksčiau teigė, kad jokios galios nebus perskirstomos. Pagrindo įtarti, kad jis visiems į akis pučia miglą, nėra. Bent jau iki šiol jis nebuvo sučiuptas meluojantis. Žadėjo nesiekti trečios prezidento kadencijos – taip ir padarė. Pažadą sustiprinti Rusiją ir grąžinti ją į galingų pasaulio valstybių klubą jis taip pat įvykdė. Aišku, tokiomis priemonėmis, kad pasaulio bendruomenei akys išlindo ant kaktos, bet tai jau kita tema.
Ar V.Putinas tikisi išlaikyti valdžią turėdamas tokius premjero įgaliojimus, kokie yra dabar? Tai itin rizikinga. Jis puikiai prisimena savo politinę karjerą. 2000 m., kai ėmė vadovauti valstybei, daugelis irgi galvojo, kad politinėje arenoje iki tol nepastebėtas V.Putinas taps tik techniniu prezidentu. Mažai kas galėjo įtarti, kad šis žmogus savo rankose sutelks visus galios svertus ir netgi taps nepriklausomas nuo jėgos klano, kuris jį iškėlė į valdžios viršūnę.
Niekas negali užtikrinti, kad D.Medvedevas nepakartos stulbinamos savo pirmtako karjeros. Taip pat nėra garantijų, kad V.Putinas, palikęs nepajudinamą prezidento postą, neužsitrauks jėgos klano nemalonės ir nebus pašalintas. O saugumiečiai turi dėl ko griežti dantį ant V.Putino – jis paliko už borto jėgos klano lyderį Sergejų Ivanovą.
Taigi V.Putino ir D.Medvedevo tandemas, apie kurį garsiai trimituoja pasaulio žiniasklaida ir dėl kurio pradėjo džiūgauti užsienio verslininkai, kelia daug abejonių. Vadovai vargu ar sugebės draugiškai valdyti. Rusijos visuomenei dvivaldystė veikiausiai taip pat nebus priimtina. Rusai įprato prie tvirtos rankos, bet būtinai vienos.
Prognozių mėgėjams derėtų atsigręžti ir pažvelgti į Rusijos istoriją. Diarchija šioje šalyje retai žadėjo kažką gera. Po pastarosios dvivaldystės, kai 1917 m. pradžioje į valdžią atėjo sovietai ir laikinoji vyriausybė, kilo Spalio revoliucija, 50-čiai metų panardinusi į liūną pusę žemyno.
Ir pabaigai. Šią savaitę iš įtakingo amerikiečių žurnalo „Time“ viršelio į mus lediniu žvilgsniu žvelgia V.Putinas, išrinktas „Metų žmogumi“. Už tai, kad „sugeba daryti neįtikėtinus dalykus“, paaiškino leidinio vyriausiasis redaktorius. Visai neblogas padrąsinimas stebuklų virtuozui imtis naujų politinių viražų.