„Kinija planavo iš pasaulinio fabriko tapti pasauliniu supermarketu, tačiau tapo pasauline statybų aikštele. Transformacija iš gamintojo į vartotoją nevyksta taip, kaip tikėtasi ir tai sukėlė paniką,“ – sako „Nordea“ banko vyriausiasis analitikas Žygimantas Mauricas. Jam pritaria ir banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo teigimu, stebuklu vadinta Kinijos ekonomika susidūrė su labai rimtomis problemomis. Apie krizę Kinijos vertybinių popierių rinkose, šios šalies ekonominę situaciją, ar yra pagrindo kalboms apie naują pasaulinę ekonomikos krizę, – Edmundo Jakilaičio pokalbis su ekonomistais.

– Pone Mačiuli, Kinijos ekonomiką į priekį varė du esminiai varikliai: auganti gamyba ir eksportas bei naujai statomi miestai. Kokia situacija dabar?

– Abu jūsų minėti varikliai gesta. Liepos mėnesio duomenys rodo, kad Kinijos eksportas buvo 8 procentais mažesnis negu prieš metus. Valstybei, kuri planuoja ekonomikos augimą 7 procentais, sumažėjęs eksportas yra labai bloga naujiena. Tai yra iš viena priežasčių, sukėlusių Kinijos akcijų rinkos griūtį. Kita priežastis – didžiulės investicijos į infrastruktūrą, miestų statybą, kurių ėmėsi savivaldybės. Lėšų tam nebėra, nes jos buvo gaunamos pardavus žemę arba skolinantis. Žemės pardavimas šioje šalyje stoja, nes nekilnojamojo turto burbulas jau ir taip pakankamai išsipūtęs. Akivaizdu, kad nerimas dėl Kinijos ekonomikos atsispindi ir vertybinių popierių biržose.

– Pone Mauricai, kodėl tai atsitiko?

– Kinija planavo iš pasaulinio fabriko tapti pasauliniu supermarketu, tačiau tapo pasauline statybų aikštele. Transformacija iš gamintojo į vartotoją nevyksta taip, kaip planuota ir tai sukėlė paniką. Vidurinioji klasė Kinijoje nesivysto, žmonės neturi pakankamai pinigų, jie nepasitiki bendra ekonomine situacija. Be to, kinai neišlaidauja, nelinkę skolintis. Jei transformacija iš gamintojo į vartotoją nevyksta, tada vėl bandoma desperatiškai gaivinti eksportą, vystyti statybas. Į statybų sektorių viena ranka pumpuojami pinigai, o kita ranka yra devalvuojama Kinijos valiuta. Tokia perspektyva tikrai nežavi kitų didžiųjų pasaulio valstybių.

– Kinija pavyzdingai laikė savo valiutos kursą kelis dešimtmečius, jis išliko stabilus net pasaulinės ekonomikos krizės metu. Dabar juanis devalvuotas 2 procentais. Kokios priežastys?

N. Mačiulis: Nemanau, kad Kinija sąmoningai nori nuvertinti savo valiutą. Yra noras padaryti juanį pasauline valiuta, leisti jam laisviau svyruoti kitų valiutų atžvilgiu, atspindėti rinkos dėsnius. Pastaraisiais metais JAV doleris, su kuriuo juanis susietas, labai smarkiai brango. Tuo pačiu ir juanis pabrango daugelio Pietryčių Azijos valiutų atžvilgiu, kas slopino Kinijos konkurencingumą . Nemanau, kad Kinija nori, kad juanis prarastų vertę, nes jos įmonės yra pasiskolinusios per trilijoną dolerių ne sava valiuta, o JAV doleriais. Bet koks nacionalinės valiutos nuvertėjimas reiškia, kad paskolas grąžinti bus labai sudėtinga. Susidaro padėtis be išeities, nes pramonei skatinti reikia pigios valiutos, tačiau pigi valiuta sukeltų bankrotų bangą.

– Kaip vertinate Kinijos valdžios veiksmus? Ar jie turi kokį nors poveikį?

N. Mačiulis: Veiksmai yra labai desperatiški, ką rodo šios vasaros įvykiai. Buvo reguliuojama akcijų rinka – iš pradžių gyventojai skatinti skolintis ir investuoti, o po to paversti kriminaliniais nusikaltėliais, nes parduoda didelius kiekius vertybinių popierių. Taip pat iš pradžių valdžia bandė apriboti nekilnojamojo turto burbulą ir perteklines investicijas monetarinės politikos priemonėmis, pamato, kad ekonomika lėtėja ir tada pradeda skatinti kreditavimą. Šių metų liepą paskolų portfelis Kinijoje išaugo 21 procentu. Taigi, yra daugybė nekoordinuotų , rinkai nekomunikuotų veiksmų, kurie rodo, kad komunistinė Kinijos valdžia nežino, ką daryti, eksperimentuoja.

Ž. Mauricas: Kinijos valdžia pati sau prisišaudė į kojas. Kinai suplanavo ekonomikos augimą 7 procentais, tačiau, panašu, kad augimas nesieks ir 6 procentus. Ekonomika tiesiog „nepaveža“. Didžiausia Kinijos problema, kad valdžia yra centralizuota, vienvaldė. Be to, labai paplitusi korupcija. Pavyzdžiui, jei esi kilęs iš Pekino ir nuvažiuoji į Šanchajų, tau nepavyks ten pradėti ir vystyti verslo. Anksčiau ar vėliau tai irgi turėjo prisidėti prie ekonomikos augimo stabdymo. Kol ekonomika augo, niekas tų dalykų nepastebėjo, kai banga nuslūgo, visi negatyvūs reiškiniai tapo matomi.

– Pacituosiu žurnalą „Veidas“ : „Kinijoje sprogsta ne šiaip burbulas, o burbulas gigantas. Metinis Kinijos akcijų rinkos vertės prieaugis, skaičiuojant nuo praėjusių metų iki šių metų birželio imtinai, buvo 6,5 trilijono JAV dolerių“. Akivaizdu, kad akcijos tikrai nebuvo vertos tiek, kiek už jas buvo mokama, tai tikrų tikriausiais burbulas. Ką apie tai manote?

N. Mačiulis: Taip, tačiau Kinijos akcijų rinka, lyginant su Kinijos BVP, nėra tokia jau didelė. Svarbu ir tai, kad palyginti nedaug gyventojų yra investavę į akcijas, nedidelė dalis įmonių pritraukia kapitalą akcijų rinkoje, ji nėra tokia likvidi kaip Vakarų valstybėse. Manau, kad Kinijos akcijų rinkos sprogimas yra vienas simptomų, iliustruojantis Kinijos ekonomikos modelio netvarumą, tačiau tai nėra kažkas, kas galėtų pakeisti šios šalies ekonomikos tendencijas. Yra daug didesnių problemų. Pavyzdžiui, miestai vaiduokliai. Stūkso dešimtys tuščių miestų su prekybos centrais, daugybe daugiabučių, kuriuose gyvena vos 10 procentų žmonių. Tai akivaizdžiai nepavykęs eksperimentas. Kinijos valdžia norėjo, kad gyventojai iš kaimų keltųsi į miestus arčiau industrinių centrų, tačiau žmonės tam neturi pinigų. Be to, kinams atsirūgsta ir vieno vaiko politika, nes ėmė mažėti darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Problemų sąrašas ilgas. Tai, kas buvo vadinama Kinijos ekonominiu stebuklu, priėjo liepto galą kaip ir kitos iki šiol buvusios planinės ekonomikos.

– Pone Mauricai, Jūs neseniai lankėtės Kinijoje. Ar daug matėte miestų vaiduoklių?

– Tokių miestų neteko matyti, nes į juos nėra paprasta patekti, tačiau atkreipiau dėmesį, kad sutemus kai kuriuose miestų rajonų daugiabučiuose nedega šviesa. Viršutiniuose aukštuose, kur butai brangiausi, visai tamsu. Tai rodo, kad žmonės neįpirko butų. Akivaizdu, kad dauguma dangoraižių buvo statomi remiantis labai optimistiniais lūkesčiais, jog gyventojų pajamos augs. Kinija tikėjosi, kad per dešimtmetį pasivys Vakarus. Tačiau kai tik prasideda toks skaičiavimas, lauk bėdų.

– Kalbat apie tai, kas vyksta, vartojama daug epitetų: ir „juodasis pirmadienis“, ir „audra stiklinėje“. Jūsų nuomone, kokį poveikį Lietuvai padarys situacija Kinijoje?

N. Mačiulis: Manau, kad svyravimai finansų rinkose Lietuvai nėra labai svarbūs, tai yra daugiau Kinijos vidaus problema. Be to, Kinija turi didžiausius užsienio valiutų rezervus pasaulyje – 3,5 trilijono JAV dolerių. Jeigu Kinijos valdžia šiuos išteklius naudos protingai, ji gali rekapitalizuoti savo bankus, išvengti bankrotų valstybinių įmonių sektoriuje. Tačiau tikėtis Kinijos ekonomikos augimo 6–7 procentais tikrai neverta. Atsižvelgiant į šią situaciją, galima tik pasidžiaugti, kad Lietuva nei su Kinija, nei su Pietryčių Azija, nei su Indija ekonominių ryšių beveik neturi. Kai užsidarė Rusijos rinka, Lietuvoje buvo svajojama ir fantazuojama, kad Lietuva atras trečiąsias rinkas, bet taip neįvyko.

– Tačiau procesai prasidėjo?

N. Mačiulis: Tai yra nulis. Tie procesai yra labiau susiję su ūkio ministro vizitais į konferencijas Pietryčių Azijoje. Lietuva beveik nieko neeksportavo į šį regioną, neeksportuoja ir dabar. Mes nesame pajėgūs užimti tų rinkų ir nemanau, kad reikėtų labai stengtis. Šalia yra daug didesnės ir turtingesnės rinkos, kuriose dar labai daug potencialo.