Tūkstančiai aukų, milijonai pabėgėlių ir kol kas jokio kompromiso tarp didžiųjų pasaulio valstybių. Dienraštis pasiteiravo Kauno Vytauto didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus, ar kada nors taškas Sirijos istorijoje bus padėtas?
– Sirija pastaruoju metu sulaukia nemažai dėmesio tarptautinėje erdvėje. Rusija atsisako keisti poziciją, Vakarai, atrodo, vis garsiau grūmoja Basharui al Assadui. Ar galima sakyti, kad bręsta kokie nors pokyčiai?
– Pirmiausia, kalbant apie Siriją ir galimus pokyčius, reikia apsibrėžti, apie kurio lygmens veikėjus kalbame. Galima kalbėti apie tarptautinį lygmenį ir jame išskirti tuos, kurie kontroliuoja procesą, ir atitinkamai jų sąjungininkus.
Galima eiti į smulkesnį lygmenį – regioninį. Platesne prasme tai bus visas Vidurio Rytų regionas, siauresne – valstybės, kurios ribojasi su Sirija fiziškai. Galiausiai galima eiti į nacionalinį lygmenį. Kitaip sakant, žiūrėti, kokie veikėjai ar kokios grupės yra aktualiai veikiantys dabar arba gali potencialiai iškilti pasitaikius progai.
Taigi, jei žiūrime plačiausiame kontekste, visiems akivaizdu, kad yra dvi valstybės, kurios labiausiai suinteresuotos Sirijos problemos sprendimu, tiesa, visai priešingai. Pirmoji valstybė – Jungtinės Valstijos. Jos siekia, kad būtų pakeistas režimas. Čia nėra nieko netikėto. Sirijos režimas 50 metų buvo priešiškas Jungtinėms Valstijoms, dėl to turbūt nenuostabu, susiklosčius tokiai padėčiai, kai pats Sirijos režimas gerokai susitepė rankas krauju, kad JAV nori jį pašalinti. O Rusija suvokia, kad, praradusi Siriją, tiksliau B.al Assado režimą, ji praranda savo įtaką regione, o kartu pasaulinėje erdvėje pralaimi stambų ar nestambų (čia galima diskutuoti) mūšį Jungtinėms Valstijoms.
Taigi du svarbiausi veikėjai – Rusija ir JAV. Žinoma, pasaulyje yra daugiau veikėjų, pavyzdžiui, Kinija. Vis dėlto atrodo, kad Kinija nesivelia į Sirijos klausimą dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Labiausiai tikėtina, kad Kinija nemato savo nacionalinių interesų, tad lieka nuošalyje.
Dar lieka tos valstybės, kurias įvardijau kaip sąjungininkes. Akivaizdu, kad šiuo atveju kalbame apie Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Nors šios šalys turi savų interesų, jos kartu žaidžia ir pasaulinį žaidimą, pavadinkime, komandinį žaidimą, kur kapitono poziciją užima JAV. Rusija, atrodo, komandos neturi. Ji iš esmės žaidžia viena, todėl atsiranda toks disbalansas ir netolygumas. Tad Rusijai reikia dar labiau susitelkti ir susikaupti, kad ji sugebėtų apginti savuosius argumentus, kodėl reikėtų neįsileisti ginkluotės į Siriją arba užsienio šalių kariuomenės...
– Kažkada Vakarai rėmė sukilėlius Afganistane, o po to tie patys sukilėliai ėmė Vakarus laikyti priešais. Ar neatsitiks taip, kad nuvertus B.al Assado režimą Sirija taps teroristų buveine?
– Na, manau, yra keletas prieigų. Pirmoji – akademinė. Tai nesuinteresuota nuomonė. Šiuo atveju galima įvardyti visus veikėjus – jų draugiškumą, nedraugiškumą, smurtingumą ar nesmurtingumą ir t. t. Tokią tipologiją galima gana nesunkiai padaryti.
Bet jei žiūrime per politikų prizmę, jiems reikia priimti sprendimus, kurie apimtų viską. Dažnai nepavyksta pedantiškai ar chirurgiškai atskirti, kad, tarkime, tai yra gerosios ląstelės, o tai blogosios, su vienomis dirbame, su kitomis ne. Klausiama – yra vėžys ar ne? JAV į klausimą, ar yra vėžys, jau atsakė. Tai – B.al Assado režimas. Jį reikia pašalinti. Ar po to atsiras naujos formos vėžys, pavyzdžiui, džihadizmas ar tarptautinis terorizmas, na, pažiūrėsime, o tada jau pjaustysime.
Šiuo atveju perspėjimai, kuriuos gana uoliai pabrėžia žurnalistai, ką sako ir akademikai, jog Sirijoje yra gausybė įvairiausiu pagrindu susikūrusių grupuočių, kad jos turi įvairiausių tikslų, kurie šiuo metu, atrodo, suvedami į viena (kalbu apie režimo nuvertimą), nėra iš piršto laužti. Vis dėlto tai, kas slypi po jomis, – ar tai kriminalinio, ekonominio, politinio, religinio, ideologinio pobūdžio grupės, – dabar nėra esminis klausimas.
Žinoma, akademikai, žurnalistai stebi, jie mato, tačiau politikai, įsiveldami į panašias diskusijas, surištų sau rankas. Jie negalėtų priimti sprendimų.
Kitas klausimas, ar sprendimai dėl Sirijos, kurie gali būti priimti arba jau yra priimti, pasiteisins ilgalaikėje perspektyvoje? Jei taip, tuomet galime pažvelgti į Afganistaną, ir atsakymas gana akivaizdus. Afganistane, kalbant apie laikotarpį nuo 1979 m., dauguma priimtų sprendimų, atrodo, nepasiteisino.
– Jūsų nuomone, kiek dar tęsis Šaltojo karo laikotarpį primenantis žaidimas tarp Vakarų ir Rusijos dėl Sirijos? Galbūt yra galimybė, kad Kremlius nusileis?
– Scenarijų Sirijoje gali būti tuzinas. Manau, esminis klausimas – kiek JAV bus ryžtingos prastumti savo nacionalinius interesus kaip viso pasaulio interesus ir kiek ilgai Rusija bus užsispyrusi?
Vis dėlto šiuo atveju reikėtų paminėti dar vieną aspektą. Be jokios abejonės, JAV turi nemažą arsenalą gerų pasiūlymų Rusijai, kurių ši galbūt negali atsisakyti. Pavyzdžiui, NATO plėtra arba pasiūlymai, susiję su jau esančiomis NATO valstybėmis, tarkime, Baltijos kraštais. Rusija, padėjusi ant svarstyklių Siriją ir ką nors, kas susiję, tarkime, su Ukraina arba Baltijos šalimis, ką ir kalbėti apie kokius nors svarbius verslo projektus, galbūt galėtų pakeisti nuomonę. Ar JAV yra pasiryžusios sumokėti labai didelę kainą už Rusijos paramą Sirijai? Atrodo, kol kas ne.
– Nemažai kalbėta apie sisteminius veikėjus, o kaip regioniniai? Iraniečiai neseniai išsirinko naują prezidentą, galbūt iš Irano galima tikėtis pozicijos pokyčių Sirijos atžvilgiu? Galų gale, kaip su Libane veikiančia "Hezbollah", kuri, rodos, aktyviai įsitraukė į įvykius Sirijoje?
– Akivaizdu, kad kol Irane politinė sistema ir elitas yra tokie, kokie yra, o Hassanas Rouhani, kaip žinote, yra dabartinio elito dalis, galbūt ne ryškiausia žvaigždė, tačiau dalis, tikėtis kokių nors esminių pokyčių šiuo klausimu būtų, mano galva, nepamatuota.
Turiu omeny, kad Iranas kaip rėmė, taip ir rems, galbūt netiesiogiai arba tiesiogiai, atviriau arba ne, retorine prasme ar ne, tiek Sirijos režimą, tiek, be jokios abejonės, "Hezbollah".
Ta trinarė sistema išliks. Iranas rems Siriją ir "Hezbollah", o Irano remiama "Hezbollah" rems Sirijos režimą. Jeigu Iranas praras Siriją, panašiai kaip Rusijai, tai bus didelis smūgis. Tačiau jei "Hezbollah" praras Siriją, tai veikiausiai bus šios organizacijos pabaigos pradžia.
– Lietuva yra NATO narė ir, tarkime, Aljansas organizuos karinę kampaniją Sirijoje. Taigi ir Lietuva dalyvaus priimant sprendimus. Tad koks galėtų būti Lietuvos vaidmuo?
– Prisiminkime Libiją, ten juk irgi vyko NATO operacija. O kur buvo Lietuva? Kiek Lietuva prisidėjo prie operacijos Libijoje, tiek veikiausiai prisidėtų ir prie operacijos Sirijoje.
– O kalbant apie grėsmes Europai. Kad ir kaip būtų, Sirija – gerokai arčiau Europos, nei Irakas ar juolab Afganistanas.
– Pirmoji, manau, pamatinė grėsmė yra susijusi su žmonių judėjimu, pirmiausia, nelegaliu. Keli milijonai Sirijos piliečių karo metu buvo priversti palikti savo namus, daugiau nei pusantro milijono pabėgo į gretimas šalis. Laikinas buvimas Jordanijoje, Turkijoje ar Libane, be jokios abejonės, šių žmonių netenkina. Taigi, jei konfliktas užsitęs ir nuvertus režimą virs pilietiniu karu, panašiu į Libane ar Afganistane vykusius, tie žmonės tikrai norės atsirasti Europoje. Tai, žinoma, yra iššūkis.
Klausimas, ar mes turėtume automatiškai sieti šiuos iššūkius su grėsmėmis, tokiomis kaip terorizmas ar radikalizacija? Sakyčiau, kad vektorius yra šiek pakitęs. Žmonės iš Europos, ar kilę iš Sirijos, ar kitų regiono šalių, dabar keliauja iš Europos kovoti į Siriją. Kiek žinoma, tokių yra keli šimtai. Štai šių žmonių dalyvavimas konflikte irgi gali turėti padarinių.
Atrodo, kad Europos valstybės bent jau viešai tik retoriškai remia sukilėlius, o realiai tos paramos nematyti, tad daugelis maištininkų yra iš dalies pasipiktinę ES.
Tad jei konfliktas išsispręstų sukilėlių nenaudai ir B.al Assado režimas stebuklingai sugebėtų išsilaikyti, grįžę tie žmonės, matyt, nebejaustų didelio prielankumo Europai.
Bet ar ir tai yra kolosalus iššūkis? Pirma, kalbame vos apie kelis šimtus žmonių, antra, specialiosios tarnybos, be jokios abejonės, seka tuos asmenis. Net ir Lietuvos valstybės saugumo departamento metinėje ataskaitoje buvo galima išvysti fotografijų, o iš to gali spręsti, kad departamentas akylai seka musulmonų judėjimą Lietuvoje. O mes juk neturime tokių iššūkių, kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė. Tad minėtų valstybių saugumo tarnybos tikrai kontroliuoja situaciją.
Apibendrinant, iššūkių būtų, tačiau jie tikrai nebūtų tokie esminiai, kad ES iš pamatų būtų supurtyta.
Naujausi komentarai