Graikas Vagelis Alexandrakis šiuo metu gyvena Šveicarijoje, bet su jauduliu stebi įvykius savo šalyje. Jis tvirtai tiki, kad Graikija gali išsikapstyti neišeidama iš euro zonos, ir apgailestauja, kad jo šalis dabar asocijuojasi ne su saule, istorija ir olimpinėmis žaidynėmis, o su skolomis ir kitomis finansinėmis negandomis.

– Pastarosiomis savaitėmis iš Graikijos atkeliauja vis naujų blogų žinių ir niūrių prognozių. Kokių emocijų ir pamąstymų jos sukelia? Ar nejaučiate baimės dėl savo valstybės ateities? – dienraštis paklausė V.Alexandrakio.

– Žinote, blogas naujienas girdime jau pastaruosius dvejus metus, todėl spėjome priprasti. Po rinkimų padėtis tapo dar sudėtingesnė, mes nežinome, kas bus toliau. Ir jeigu Graikijai vis dėlto teks palikti euro zoną, mes nežinome, kokie bus padariniai.

– Bet ekonomistai sako, kad tai nebus pasaulio pabaiga...

– Sutinku, pasaulio pabaiga neateis. Nors mes tiksliai nežinome išėjimo iš euro zonos padarinių, dalis tyrinėtojų sako, kad taip bus geriau. Nežinome kuo tikėti – tiek daug žmonių, tiek daug skirtingų nuomonių.

– Atrodo, kad Graikija turi tik dvi išeitis: tęsti griežto taupymo politiką ir gauti finansinę paramą arba nutraukti taupymą ir išeiti iš euro zonos. Koks scenarijus, jūsų asmenine nuomone, būtų geresnis? O galbūt matote trečią išeitį?

– Manau, kad mes galime likti euro zonoje be tokių griežtų taupymo priemonių, kokių imamasi dabar. Jos gali būti švelnesnės, nes dabar daugeliui žmonių yra labai sunku. Turiu daug draugų, kurie yra bedarbiai, nors turi gerą išsilavinimą ir patirties. Kitiems mano pažįstamiems smarkiai sumažino atlyginimus, mokesčiai yra beprotiški, kainos išaugo. Netgi žmonėms, kurie gauna atlyginimus, sunku sudurti galą su galu. Tikiu, kad mums reikia tam tikrų reformų, bet jos neturėtų būti tokios griežtos. Juo labiau kad tokios griežtos priemonės neveiksmingos. Mes matome tai ne tik Graikijoje, bet ir Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje. Kad išbristume iš krizės, mums reikia ne tik taupyti, bet ir skatinti ekonomikos augimą.

Tikiu, kad mes tikrai turėtume likti euro zonoje. Jaučiuosi esąs tikras europietis ir manau, kad turime būti kartu su Europa.

– Ar taupymo priemonės palietė jus asmeniškai?

– Tikriausiai ne, nes jau kurį laiką negyvenu Graikijoje. Bet matau savo draugų ir artimųjų pavyzdžius. Kai kurie žmonės anksčiau gaudavo 2 tūkst. eurų (6900 litų) atlyginimą, o dabar gauna 800 eurų (2760 litų) ir dar turi mokėti daugiau mokesčių. Kai kas dar turi paskolas. O dėl nedarbo, keli mano draugai turi magistro ir netgi daktaro laipsnius, bet negali susirasti darbo ir jaučiasi labai nusivylę.

– Ar palaikote tautiečius, kurie rengia smurtinius protestus ir riaušes?

– Tikrai ne. Nemanau, kad smurtas padės išeiti iš susiklosčiusios situacijos. Kita vertus, suprantu jų jausmus. Jie jaučiasi beviltiškai, neturi ko prarasti ir negali išgyventi tokiomis sąlygomis.

– Yra ir kitas būdas siekti permainų – rinkimai. Bet dabar matome, kad ir jie nepadėjo...

– Taip, pagal mūsų politinės sistemos taisykles vyriausybė negali būti suformuota esant tokiems balsavimo rezultatams (jokia partija negavo svarios daugumos – red. past.). Todėl netrukus bus dar vieni rinkimai. Labai tikiuosi, kad rezultatai bus geresni, ir mes pagaliau turėsime vyriausybę.

Deja, mes turime politikų, kurie asmeninius karjeros interesus iškelia aukščiau už tautos, siekia valdžios ir todėl nelinkę bendradarbiauti, kurti koalicinės vyriausybės.

– Graikija tapo visos Europos galvos skausmu. Ar keliaudamas už Graikijos ribų nepajutote kitų europiečių kreivų žvilgsnių ar nepasitenkinimo?

– Prieš krizę, kai lankydavausi užsienyje ir pasakydavau, kad esu graikas, žmonės šypsodavosi ir įsivaizdavo Graikiją kaip egzotišką ir saulėtą šalį, kuri asocijuojasi su istorija ir olimpinėmis žaidynėmis. Jie žavėjosi Graikija ir jos kultūra. Dabar girdžiu tik klausimus apie krizę. Nepasitenkinimas tai pat juntamas, keletą kartų teko susidurti su neigiamu vokiečių draugų elgesiu.

Bet ir mes nesame visiškai patenkinti vokiečiais, nes jie mums skolingi nemažai pinigų, nesumokėjo karo reparacijų. Ta skola sudaro maždaug 200 mlrd. eurų.

– Tikriausiai tai neturėtų jūsų guosti, bet lietuviai gerai supranta graikus, nes patys gyvena smarkiai susiveržę diržus...

– Manau, kad valstybės, nepriklausančios euro zonai, gali tik džiaugtis, nors jos irgi turi bėdų dėl deficito ir skolų. Dar labiau pasisekė toms šalims, kurios gali pačios priimti sprendimus ir devalvuoti savo valiutą, kad stiprintų konkurencingumą. Štai Islandija, nors nepriklauso ES, devalvavo valiutą ir dabar jaučiasi daug geriau nei anksčiau. Devalvacija padėtų ir mums, bet mes negalime jos imtis, nes esame euro zonos dalis.