Grenlandijos dalybos baigtos: nepatenkintų neliko

Pavojingi juokeliai

Kai 2019 m. rugpjūčio 19 d. tuomečiame tviteryje Donaldas Trumpas paskelbė fotomontažą – auksinį į kaimišką Grelandijos peizažą įtupdytą Trumpo dangoraižį su prierašu „Pažadu nedaryti to Grenlandijai“ – jo kalbos apie planus įsigyti šią salą atrodė tik kaip riebus pokštas. Net kai jis aktyviai komentavo pasipylusius memus, neatrodė, kad JAV prezidentas gali turėti rimtų pretenzijų į svetimą teritoriją. Juokai baigėsi, kai 2025 m. D. Trumpas sugrįžo į Baltuosius rūmus.

Jau netrukus jis pareiškė pretenzijų į Grenlandiją, žadėjo ją nupirkti, grasino jėga atimsiąs iš Danijos, jei ši prieštarausianti JAV planams. Tema nebuvo nauja – dar 2018 m. JAV gynybos ir strateginiuose dokumentuose Grenlandija ir Arktis vertintos kaip ypatingos svarbos zonos. Pernai kovą pirmojoje metinėje kalboje D. Trumpas pareiškė: JAV Grenlandiją gausiančios vienokiu ar kitokiu būdu.

Į tai Danija atsakė ne tik savo politikų pareiškimais, ES partnerių susitelkimu, bet ir pragmatiškais žingsniais. Atrodo, D. Trumpo grasinimai tapo seniai brendusių procesų katalizatoriumi.

Pernai rugsėjį Kopenhaga premjerės Mette’ės Frederiksen lūpomis atsiprašė Grenlandijos moterų už XX a. 7–8 deš. vykdytą priverstinę kontracepciją; patvirtino 214 mln. eurų vertės investicijų į Grenlandiją paketą 2026–2029 m., papildomų lėšų skirta komunalinei, sveikatos apsaugos sistemoms gerinti, būstų statybai, smulkiajam verslui, oro uostui.

Grenlandija – Danijos teritorija, tačiau yra autonominė sritis ir nepriklauso ES. Po spyrio iš JAV, Grenlandijos svarba išaugo ir ES. Pernai Europos Komisija (EK) pasiūlė 2028–2034 m. ES biudžeto cikle paramą Grenlandijai padidinti daugiau nei dvigubai, Briuselyje įvyko pirmoji Grenlandijos savaitė – ES institucijos, privatūs investuotojai ir salos atstovai derino konkrečius ateities projektus žaliavų, švarios energijos ir skaitmeninės infrastruktūros srityse. 2025 m. Grenlandijai buvo leista tiesiogiai pretenduoti ir gauti finansavimą iš įvairių ES programų. Neseniai pristatytas 200 mln. eurų vertės ES ir Grenlandijos paketas: tikslinės sritys – kritinių išteklių gavyba, skaitmeninis ryšys, švari energetika.

Po karingų pareiškimų iš Vašingtono Kopenhagoje kitaip imta žiūrėti ir į saugumą, kuriuo norą kontroliuoti Grenlandiją grindė D. Trumpas. Pernai rudenį Danijos Vyriausybė reikšmingai padidino išlaidas šalies gynybai, ypatingą dėmesį skyrė Arkties ir Šiaurės Atlanto regiono (Grenlandijos ir Farerų salų) saugumui. Be naujų Arkčiai skirtų patrulinių laivų, jūrinės žvalgybos lėktuvų, ilgojo nuotolio bepiločių sistemų, Danija ryžosi revoliuciniam žingsniui: Grenlandijos teritoriją įtraukė į šauktinių mokymo planus – pirmoji grupė į salą išsiųsta rugpjūtį.

Šiemet sausį Grenlandijoje pradėta Danijos vadovaujama operacija „Arctic Endurance“ – aiški žinia į Arkties kelius pretenduojančioms Rusijai ir Kinijai. Kai rugsėjo 16 d. Kangerlusuake įvyko istoriniai oro manevrai – koordinuojant NATO, kartu su Danijos F-35A nusileido amerikiečių F-16 ir Kanados CF-18 lėktuvai, tapo aišku: įtampa tarp sąjungininkų išsisklaidė.

Patenkinti visi

Praėjusį savaitgalį pranešta: JAV, Danija ir Grenlandija susitarė. Antradienį JT Generalinės Asamblėjos kuluaruose Danijos, Grenlandijos ir JAV vadovai pasirašė dokumentą, kurį neabejotinai galima pavadinti istoriniu.

Susitarimas, anot M. Frederiksen, garantuoja Danijos Karalystės suverenitetą, teritorinį integralumą ir Grenlandijos tautos apsisprendimo teisę. „Sutartis pripažįsta Grenlandijos interesus ir mūsų vietą tarptautinio bendradarbiavimo srityje“, – jai antrino Grenlandijos premjeras Jensas Frederikas Nielsenas. D. Trumpo žodžiai, kad „tai bus ilgalaikiai, fantastiški santykiai“, leido lengviau atsikvėpti abiejų pusių palaikymo komandoms.

Tačiau dėl ko iš tikrųjų sutarta? Ar, kaip teigia, pvz., Danijos gynybos analizės platformos „Forsvarsoverblikket“ analitikai, realią strateginę ir karinę naudą gauna Vašingtonas, o Danijai ir Grenlandijai liko atsakomybė už vietos socialinius reikalus?

Danijos nacionalinis transliuotojas, pvz., akcentuoja, kad dokumente įtvirtinta Grenlandijos teisė rinktis savo ateitį. Juk kitaip nei 1951 m. susitarimą, dabar dokumentą pasirašė ne tik JAV ir Danijos, bet ir Grenlandijos Vyriausybės.

Dokumento preambulėje teigiama, kad Grenlandijos žmonės pagal tarptautinę teisę sudaro tautą, turinčią teisę į apsisprendimą. Pripažįstamos jų ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, teisės į žemę ir tradicinį gyvenimo būdą.

Į susitarimo partnerius įraukus ir Grenlandiją, Vašingtonas gali būti ramus: net jei sala paskelbtų nepriklausomybę, ji turėtų likti NATO ir perimti visas šiame susitarime numatytas Danijos teises ir pareigas. Tai neabejotinai stiprina Grenlandijos, kaip atskiro susitarimo dalyvio, statusą – pirmą kartą jos Vyriausybė kartu su Danija yra įtraukta kaip susitarimo šalis, o dokumentas pasirašytas ne tik anglų, danų, bet ir grenlandų kalba.

Išskirtinė vieta

Naujoji sutartis tiek sukuria visiškai naują JAV karinį režimą Grenlandijoje, tiek išplečia, sukonkretina ir tam tikrais atvejais formaliai įtvirtina teises, kurias Vašingtonas iš esmės jau turėjo pagal 1951 m. susitarimą ir vėlesnius jo papildymus.

JAV galėjo steigti ir eksploatuoti gynybos teritorijas, jeigu Vašingtonas ir Kopenhaga, atsižvelgdamos į NATO gynybos planus, sutarė, kad jos reikalingos Grenlandijos ir viso Aljanso erdvės gynybai. JAV buvo suteikta teisė jas pritaikyti kariniam naudojimui, statyti ir eksploatuoti infrastruktūrą, laikyti atsargas, dislokuoti personalą ir kontroliuoti laivų, orlaivių ir transporto priemonių judėjimą.

Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metais JAV saloje turėjo gerokai daugiau karinių bazių nei dabar, tačiau po SSRS žlugimo, patys amerikiečiai vieną po kitos jas uždarė. Liko tik Pitufiko kosminė bazė.

Naujojoje sutartyje kalbama, kad JAV gali modernizuoti ir plėsti savo veiklą Pitufiko kosminėje bazėje, įsteigti papildomų gynybos teritorijų Narsarsuake ir Mestersvige.

Anot „Atlantic Council“, šių vietų reikšmę lemia ne vien karinė infrastruktūra, bet ir geografija. Grenlandija JAV gynybos strategijoje svarbi dėl kelių priežasčių: tai tinkamiausia vieta išankstinio perspėjimo radarams, galintiems aptikti į JAV žemyninę dalį skriejančias balistines ir kitas raketas; salos padėtis vadinamajame Grenlandijos–Islandijos–Jungtinės Karalystės tarpe leidžia stebėti jūrines grėsmes Šiaurės Atlante, visų pirma – branduoliniais ginklais ginkluotus Rusijos povandeninius laivus; šiaurinė salos padėtis taip pat svarbi kosmoso erdvės stebėjimui ir kontrolei, palydovinių duomenų priėmimo stotims.

Salos pietuose esančiame Narsarsuake dar 1941–1958 m. yra veikusi didelė amerikiečių karinė bazė „Bluie West 1“. Mestersvige, rytinėje Grenlandijos pakrantėje, šiuo metu yra Arkties vadavietės stotis, kuria, be kita ko, naudojasi Danijos specialiųjų pajėgų rogių patrulis „Sirius“. Pitufiko bazėje šiaurės vakarų Grenlandijoje XX a. 6 deš. pradžioje buvo dislokuota iki 10 tūkst. amerikiečių. Pernai rugsėjį bazėje buvo tik apie 150 JAV karių, neskaitant civilių darbuotojų.

Iš Narsarsuako ir Mestersvigo JAV galės stebėti Šiaurės Atlantą, pvz., sekti rusų povandeninius laivus, kurie konflikto metu galėtų pažeisti Europą ir Ameriką jungiančias ryšio linijas.

Anot Gynybos akademijos Arkties saugumo studijų centro docento Jono Rahbeko-Clemmenseno, tai reiškia, kad „Grenlandijos karinė strateginė reikšmė keičiasi: ji siejama nebe vien su Šiaurės Amerika, bet ir su Europos žemyno gynyba“.

Pagal naująją sutartį JAV turės teisę steigti papildomų gynybos teritorijų, stiprinti savo karinę infrastruktūrą, tačiau tam turės pritarti Danija ir Grenlandija.

Naujajame susitarime atsiranda papildomas akcentas: naudojantis šiomis teisėmis turi būti kiek įmanoma gerbiama Grenlandijos visuomenė ir jos gyvenimo būdas, įskaitant medžioklę, žvejybą, tradicinę, kultūrinę ir istorinę veiklą.

Gylyn ir aukštyn

1951 m. sutartis suteikė JAV kariniams ir nekomerciniams laivams, orlaiviams, kariuomenei ir transporto priemonėms teisę laisvai patekti į gynybos teritorijas ir judėti tarp jų per Grenlandiją, taip pat teritoriniais vandenimis, sausuma, oru ir jūra. Buvo nustatyta, kad JAV orlaiviai gali be apribojimų skraidyti virš bet kurios Grenlandijos teritorijos ir joje leistis, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria kitaip. Naujoji sutartis šias teises ne tik pakartojo, bet ir sukonkretino. Pvz., kalbama, kad JAV laivai (dabar – jau ir povandeniniai) gali judėti teritoriniuose vandenyse tiek, kiek, atsižvelgiant į karinę situaciją, to reikia NATO erdvės, Grenlandijos ir Amerikos žemyno gynybai.

Ekspertai atkreipia dėmesį į atskirai reglamentuojamą nepilotuojamų karinių objektų steigimą už gynybos teritorijų ribų. Danija ir Grenlandija įsipareigoja tokius JAV prašymus nagrinėti pagreitinta tvarka.

1951 m. sutartyje tokio specialaus režimo nepilotuojamiems kariniams objektams nėra. Tai atspindi pasikeitusią karinę ir technologinę aplinką ir D. Trumpo planus įrengti prieškaretinės gynybos sistemą, vadinamąjį „Auksinį kupolą“. Skirtingose lokacijose išdėstyti jo elementai užtikrins, kad priešraketinis skydas dengtų ne tik JAV, bet ir saugotų Europos žemyną nuo raketų grėsmės iš šiaurės vakarų pusės.

Svetimi nepageidaujami

Senasis susitarimas buvo susietas su NATO sutartimi – turėjo  galioti tik tol, kol egzistuoja Aljansas. Naujasis dokumentas galiotų ir tuo atveju, jei Grenlandija paskelbtų nepriklausomybę: sala taptų naująja NATO nare.

Be to, atnaujintoje sutartyje įrašyta: valstybė, kuri nėra NATO narė, negali Grenlandijoje steigti karinių objektų – nei su personalu, nei be jo, negali nuolat dislokuoti karinių pajėgų, nebent šalys dėl to susitartų kitaip.

„Nuo šiol nė vienas JAV priešininkas negalės įkurti bazės Grenlandijoje, palaikyti karinio buvimo Grenlandijoje ar investuoti į jautrias Grenlandijos sritis be mūsų sutikimo“, – praėjusį penktadienį savo platformoje „Truth Social“ rašė D. Trumpas.

Kaip pastebi Danijos tarptautinių studijų instituto tyrėjas Mikkelis Runge Olesenas, susitarimas iš esmės teisiškai įtvirtina dalykus, kurie anksčiau buvo faktinė realybė, tačiau galėjo pasikeisti.

Dokumente fiksuojama, kad valstybės arba investuotojai iš šalių, kurios nėra NATO narės, NATO partnerės arba ES valstybės, negalės įgyti kontrolės, reikšmingos įtakos arba prieigos prie neviešos informacijos, galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, ypač – jautriuose sektoriuose. Sutartyje tokiomis sritimis vadinama, pvz., kritinė infrastruktūra ir gamtos išteklių gavyba.

Šios nuostatos adresatai – Rusija ir Kinija. Pastaroji Grenlandijoje ypač aktyviai bandė įsitvirtinti naudodamasi savo tradiciniais metodais – per agresyvias investicijas.

2016 m. Kinijos bendrovė „General Nice Group“ bandė įsigyti nebenaudojamą buvusią Danijos karinio jūrų laivyno bazę Kangilinguite.

2018 m. Grenlandijos parlamentas teisę finansuoti trijų tarptautinių oro uostų: Nuuko, Ilulisato ir Kangerlusuako / Kakortoko infrastruktūrą suteikė Danijai. Šis sprendimas galutinai išstūmė į strateginių objektų vystymą pretendavusią Kinijos valstybinę įmonę CCCC.

Kinijos bendrovės turėjo interesų mažiausiai keturiuose kalnakasybos projektuose – pretendavo į retųjų Žemės elementų ir urano, geležies rūdos, cinko, švino ir vario gavybą.

Nors pastaruoju metu Kinija faktiškai nebeturėjo galimybių plėsti investicijų Grenlandijoje, progresuojant klimato kaitai, didėjant Arkties reikšmei, ši padėtis galėjo pasikeisti. Todėl naujojoje sutartyje atsirado saugiklis: sprendimai dėl investuotojų priimami kolegialiai, t.y. visoms trims šalims pritarus. Kai kurie ekspertai tai vadina faktine JAV įgyta veto teise.

Grenlandiečiai pamaloninti protekcionistine nuolaida. JAV, sudarydamos sutartis dėl gynybos teritorijų steigimo, priežiūros ir aptarnavimo, įskaitant statybos ir išmontavimo darbus, turi maksimaliai, kiek leidžia Grenlandijos įmonių galimybės ir realios sąlygos, rinktis vietos tiekėjus.

Anot J. Rahbeko-Clemmenseno, naujasis susitarimas užpildo iki šiol egzistavusias tam tikras teisinio reguliavimo spragas. „Ši sala per ilgai buvo blaškymosi objektas NATO šalims – naujoji sutartis galutinai užbaigia Grenlandijos krizę“, – reziumavo jis interviu „Le Monde“.