Praėjusį sekmadienį suėjo lygiai septyneri metai nuo JAV invazijos į Iraką pradžios. Šis karas nuvertė diktatorių Saddamą Husseiną, bet Iraką nugramzdino į bedugnę, rašo britų nacionalinis transliuotojas BBC.

Skausmas nuo pat pradžių

Kai BBC žurnalistas Paulas Danaharas pirmą kartą sutiko Reną, ji tyliai raudojo savo miegamojo kampe. Jos sesuo Mona tupėdama ant senos medinės kėdutės rinko išdužusio lango stiklus. Rena buvo įtūžusi.

"Jei Bushas mano, kad jo kariai bus pasitikti su gėlėmis ir muzika, jis klysta, – kalbėjo ji. – Mes elgsimės su jais kaip su vagimis, kurie įsilaužė į mūsų namus."

Taip 2003-iųjų kovą, praėjus kelioms dienoms po JAV invazijos į Iraką, kalbėjo Rena apie amerikiečius ir tuometį jų prezidentą George'ą W.Bushą.

"Kodėl jie taip daro? – pravirko mergina. – Mes mylime britus."

Jos butas atrodė taip, lyg ką tik į jį būtų pataikiusi bomba, iš dalies taip ir buvo. Kol jos sesuo viską tvarkė, Rena tik žiūrėjo. Ji buvo ne tik vyresnė, bet ir garsi dainininkė.

Šeimos tragedija

Bet tas šlovės laikas jau seniai praeityje. Kai Rena šį mėnesį vėl atidarė savo buto duris BBC korespondentui, šis vos ją pažino.

Jos plaukai atrodė susivėlę. Ji spoksojo tarsi įbaugintas vaikas, kol žurnalisto kolega irakietis priminė prieš septynerius metus vykusį susitikimą.

Vienintelis dalykas, kuris išsiskyrė nykiuose ir purvinuose jos namuose, buvo maža jos sūnaus Ahmado fotografija, išdidžiai pastatyta svetainėje.

"Jie jį pagrobė 2006-aisiais, – pasakojo Rena. – Jie paskambino ir aš galėjau girdėti, kaip jie muša mano sūnų. Mes sumokėjome tūkstančius dolerių, bet vaiko neatgavome."

Ašaros užplūdo moters akis: "Mes net nežinome, kur yra jo kūnas."

Šeima mano, kad vietos dvasininkai nekentė Renos, nes ji buvo dainininkė. Ši profesija net S.Husseino laikais buvo laikoma nelabai padori moteriai. Grasinimai mirtimi privertė jos seserį Moną persikraustyti pas brolį.

Nebėra tos civilizacijos

"Aš nenoriu kalbėti apie politiką, bet kiekviena diena yra juoda – pasižiūrėkite, kaip mes gyvename", – į klausimą, kada buvo geriau gyventi – prieš invaziją ar po jos, atsakė Rena.

Po JAV pergalės Iraką apėmė anarchija. Amerikiečiai ramiai stebėjo, kaip buvo plėšiami bankai, muziejai ir padegami pastatai.

"Mes esame senovės šalis. Mes jau kūrėme grožinę literatūrą, meną ir architektūrą, kai Busho proseneliai gyveno olose kaip žvėrys", – 2003 m. kalbėjo tuometis Irako užsienio reikalų ministras Naji Sabri. Šie jo žodžiai atspindėjo irakiečių pasitikėjimą savimi, savęs identifikaciją.

Jie didžiavosi pasauliui atnešę civilizaciją, bet per pastaruosius septynerius metus neteko savos.

Prireiks ne vienos kartos, kad žvėriškas irakiečių elgesys su tautiečiais, kuriuo dabar garsi šalis, būtų pamirštas.

Išimtis iš taisyklės

Iki 2003-iųjų vairuotojus džiuginę platūs ir geri keliai dabar pavirto siaurais koridoriais, siekiant išvengti teroro aktų. Prieš septynerius metus buvo nemandagu ir storžieviška klausti irakiečių, kokios jie religijos, bet dabar tai pirmas klausimas susitikus nepažįstamą.

Vyrai bijo išleisti žmonas ir vaikus vienus iš namų.

"Anksčiau niekas gatvėse neužpuldavo moters, – pasakojo vienas irakietis. – Dabar niekas nemano, kad jų moterys yra saugios."

Todėl tik keli irakiečiai sutinka, kad juos fotografuotų ir tikrais vardais įvardytų žurnalistai. Rena – taip pat netikras vardas.

Tiesa, yra ir gerų dalykų šiandieniame Irake. Iki JAV pergalės garsusis Bagdado rajonas Sadro miestas (šiitų dvasininko ir politiko garbei) vadintas Sadamo miestu, nors čia gyveno daugiausia režimo persekiojami šiitai. Tai iki šiol šiukšlina ir nelabai traukianti vieta, bet rajono gyventojai per neseniai vykusius rinkimus atrodė atsipalaidavę – jų nuomonė pagaliau svarbi.

Tai vienas iš kelių invazijos laimėjimų, išryškėjusių po tiek daug metų. Irakiečiai už tai sumokėjo labai daug, tačiau... Pasak XVIII–XIX a. prancūzų konservatoriaus Joseph'o de Maistre, "žmonės gauna tokią vyriausybę, kurios nusipelno". Bet irakiečiai iki šiol yra išimtis iš šios taisyklės.

Invazija į Iraką

2003 m. kovo 17 d. Didžiosios Britanijos ambasadorius JT pareiškė, kad diplomatiniai žaidimai su Iraku baigti.

2003 m. kovo 20 d. JAV pradėjo invaziją raketomis atakuodama Bagdadą.

2003 m. balandžio 9 d. JAV pajėgos įsiveržė į Bagdadą ir nuvertė S.Husseino statulą. Mieste įsigalėjo anarchija ir plėšikavimas.

2003 m. liepos 16 d. JAV armijos vadas pranešė, kad jo pajėgoms teks susidurti su priešininku, kuris naudos partizaninę taktiką.