Jie labai pasitarnavo žmonijai. Be jų galbūt nebūtų interneto, jų dėka netgi rimtai prabilta apie žmogaus nemirtingumą. Jie - iškiliausi pasaulio protai, Nobelio premijos laureatai.

Nobelio premijų savaitė visuomet būna intriguojanti ir kupina netikėtumų. Šie metai nebuvo išimtis. Pirmą kartą nuo 1901 m., kai buvo įsteigta ši garbinga premija, apdovanota tiek daug moterų. O JAV prezidento Baracko Obamos apdovanojimas virto tikra sensacija.

Už gyvybę ir ilgaamžiškumą

2009 m. Nobelio medicinos premija skirta už atradimą, kaip chromosomos yra saugomos telomerų ir fermento telomerazės. Išgirdę šį Nobelio komisijos pareiškimą, daugelis žmonių tikriausiai gūžtelėjo pečiais nesupratę, kuo nusipelnė trys amerikiečiai Elizabeth Blackburn, Carol Greider ir Jackas Szostackas. Bet už šios sudėtingos mokslinės formuluotės slypi raktas į ilgaamžiškumą, o galbūt net į nemirtingumą.

Žmogaus organizmą sudaro ląstelės, kurios nuolat dauginasi. Motininė ląstelė dalinasi, sukurdama tikslią savo kopiją, turinčią visus tuos pačius elementus, tarp jų ir chromosomas, saugančias genetinį kodą. Iki šiol mokslininkai negalėjo suprasti, kodėl chromosomos sensta.

Šių metų Nobelio premijos laureatai atskleidė šią paslaptį. Jie išsiaiškino, kad atsakymas slypi chromosomų grandinės galuose - telomeruose. Pasirodo, kiekvieną kartą, kai ląstelė dalijasi, jie šiek tiek sutrumpėja. E.Blackburn ir J.Szostackas dar 1980 m. nustatė, kad būtent telomerai apsaugo chromosomas nuo senėjimo. Vėliau C.Greider atrado specialų fermentą, atstatantį telomerų struktūrą, - telomerazę. Tačiau paaiškėjo, kad daugumoje ląstelių ji nėra aktyvi. Išimtį sudaro tik lytinės ir kamieninės ląstelės, taip pat kai kurios kraujo ląstelės.

Be to, telomerazė veikia vėžio ląstelėse, kurios gali dalintis be galo. Taigi susidarė paradoksas. Viena vertus, telomerazė gali padaryti ląstelę nemirtingą, bet kita vertus, ji gali skatinti piktybinius procesus organizme. Šį galvosūkį mokslininkams dar teks išspręsti.

Už technologinį šuolį

Nobelio fizikos premiją irgi pasidalijo trys mokslininkai - kinas Charlesas K.Kao ir amerikiečiai Willardas S.Boyle'as bei George'as E.Smithas. Be jų pasaulis tikriausiai neturėtų interneto ir skaitmeninės fotografijos.

„Už novatoriškus pasiekimus optinėje komunikacijoje perduodant šviesą įvairiomis skaidulomis“, - kinų mokslininko nuopelnus įvardijo Nobelio komisija.

1966 m. jis įrodė, kad šviesa gali nukeliauti didelius atstumus per optines skaidulas, pagamintas iš  stiklo. Šitaip atsirado optinis ryšys. Pirmą kartą toks kabelis buvo panaudotas 1977 m. Kalifornijoje telefono signalui perduoti. 1988 m. JAV ir Europą sujungė povandeninis kabelis „TAT-8“. Šiandien optinis ryšys užkariavo visą pasaulį, sujungė visus kontinentus. Jo dėka per sekundės dalį į tolimiausius kraštus galime nusiųsti tekstus, nuotraukas, muziką ir daugybę kitų duomenų.

W.S.Boyle'o ir George'o E.Smitho išradimas - optiniai jutikliai CCD - sukėlė tikrą revoliuciją  fotografijoje. Šiandien toks prietaisas yra kiekviename skaitmeniniame fotoaparate.

Už ląstelių paslaptis

Nobelio chemijos premija taip pat atiteko trims mokslininkams: britui Venkatramanui Ramakrishnanui, amerikiečiui Thomasui A.Steitzui ir izraelietei Adai E.Yonath. Jų tyrimai padėjo atskleisti ribosomų struktūrą ir funkcijas.

Ribosoma yra labai svarbi ląstelės dalis, sintezuojanti baltymus. Pastarieji kontroliuoja daugelį organizmo cheminių procesų ir yra tarsi plytos, iš kurių "statoma" gyvoji materija. Baltymų rūšių yra labai daug, kiekviena jų turi savo formą ir atlieka savo funkciją.

Ieškodami atsakymo, kaip ribosomos sintezuoja baltymus, V.Ramakrishnanas, Th.A.Steitzas ir A.E.Yonath naudojo rentgeno kristalografijos metodą, kuris padėjo tiksliai nustatyti kiekvieno iš kelių šimtų tūkstančių ribosomas sudarančių atomų išsidėstymą. Laureatai taip pat sukūrė trimačius modelius, kurie pademonstravo, kaip su ribosomomis jungiasi įvairūs antibiotikai. Tai leido sukurti labai efektyvius vaistus. Daugelis mūsų dienų antibiotikų gydo įvairias ligas blokuodami bakterijų ribosomų veiklą. Neveikiant ribosomoms bakterija negali išgyventi.

Už tragedijos grožį

Nobelio literatūros premija atiteko vokietei rašytojai Hertai Muller už prozos poetiškumą ir nuoširdumą. Vengrijoje gimusi 56 metų moteris savo kūryboje aprašo nemalonias gyvenimo Rumunijoje sąlygas esant komunistiniam N.Ceausescu režimui.

Pirmoji H.Muller knyga "Žemumos", parašyta vokiškai, Rumunijoje pasirodė 1982 m. ir tapo griežtos cenzūros auka. 1987-aisiais rašytoja su vyru ji išvyko į Vokietiją, kur galėjo laisvai kurti ir publikuoti savo knygas. Viena žinomiausių - "Žvėris", išvydo pasaulį 1996 m. ir išgarsino H.Muller visoje Europoje.

Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatė sukūrė šešis romanus, 14 prozos rinkinių ir vieną poezijos rinkinį. Jos kūriniai išversti į kelias dešimtis pasaulio kalbų.

Nors kritikai aukštai vertina jos kūrybą, H.Muller nebuvo laikoma favorite Nobelio literatūros premijai gauti.

Taikos pranašas

Tačiau dar didesnis netikėtumas pasaulio laukė penktą Nobelio premijų savaitės dieną, kai už pastangas stiprinant tarptautinius ryšius ir skatinant žmonių bendradarbiavimą Nobelio taikos premiją gavo JAV prezidentas B.Obama.

Net Jungtinių Valstijų žiniasklaida ėmė rašyti, kad šalies vadovas nenusipelnė šio apdovanojimo. Apžvalgininkai pastebėjo, kad pretendentai į Nobelio taikos premiją buvo aiškūs šių metų vasarį - praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai B.Obama tapo JAV prezidentu. Pats laureatas prisipažino nustebęs. Aukštą apdovanojimą B.Obama priėmė kaip raginimą toliau dirbti taikos labui. Piniginę premiją jis ketina atiduoti labdarai.

Kritikai iš dalies buvo teisūs. Baltiesiems rūmams niekaip nepavyksta užbaigti karų Irake ir Afganistane, pažaboti Šiaurės Korėjos ir Irano branduolinių ambicijų. Artimųjų Rytų konfliktas taip pat neslopsta.

Tačiau Nobelio komitetas pareiškė, kad taikos premija skirta už pastangas, o ne už pasiekimus. B.Obama tikrai daug pasistengė: pažadėjo uždaryti Gvantanamo kalėjimą ir išvesti karius iš Irako, pasiūlė dialogą Irano tautai, "perkrovė" santykius su Rusija ir pasiūlė išvalyti pasaulį nuo branduolinių ginklų.

Krizė liko pamiršta

Nobelio ekonomikos premija, įsteigta 1969 m., visuomet buvo vadinama proamerikietiška, nes 40 iš 62 jos laureatų buvo amerikiečiai. Ši tendencija pasitvirtino ir šiemet. Apdovanojimą pasidalino Indianos universiteto mokslininkė Elinor Ostrom ir Oliveris E.Williamsonas iš Berklio universiteto Kalifornijoje.

E.Ostrom - pirmoji moteris, gavusi šią 1969 m. įsteigtą premiją. 76 metų politologė ir ekonomistė apdovanota už visuomeninių organizacijų ekonominio valdymo tyrimus. Jos pagrindinė knyga "Visuomeninių išteklių valdymas: kolektyvinių veiksmų institucijų evoliucija" pasaulį išvydo 1990 m.

77 metų O.E.Williamsonas tyrė beveik tą patį, bet labiau domėjosi korporatyvinėmis organizacijomis. Jam apdovanojimas skirtas už ekonominio valdymo analizę, pabrėžiant verslo interesų ribas.

Išgirdę Nobelio komisijos sprendimą, kai kurie apžvalgininkai ėmė spėlioti, kodėl premija nebuvo skirta už tyrimus, susijusius su pasaulio ekonomikos krize. Tačiau pastebėta, kad Nobelio ekonomikos premija visuomet skiriama už laiko patikrintus atradimus. Kartais tenka palaukti kelis dešimtmečius, kol teorinės prielaidos pasitvirtins praktiškai.

Laukia iškilminga ceremonija

Nobelio apdovanojimai bus įteikti Stokholme ir Osle gruodžio 10-ąją, Alfredo Nobelio mirties dieną. Laureatai kviečiami atvykti kartu su šeimos nariais. Premijas per iškilmingą ceremoniją įteiks Švedijos karalius. Po to visų lauks Nobelio vakarienė.

Kiekvieno iš šešių apdovanojimų laureatai gaus diplomus, auksinius medalius ir 3,7 mln. litų premiją.