Hillary Clinton vargu ar galėjo tikėtis, kad jai teks taip ilgai varžytis savo partijoje, o paskui gaus neprognozuojamą varžovą, kuris leidžia sau viską. Tad dabar ji privalo atlaikyti pačių demokratų spaudimą pradėti Donaldui Trumpui atsakinėti tuo pačiu.

„Aš vykdau savąją kampaniją. Aš nekonkuruoju su juo. Jis pats tai puikiai daro. Aš vykdau savo kampaniją. Ką noriu padaryti kaip prezidentė, už ką pasisakau, už ką visada pasisakiau, ir kas, mano manymu, pakeis mūsų šalies žmonių gyvenimą“, – teigia demokratų pretendentė į JAV prezidento postą Hillary Clinton.

Bet kai D. Trumpas drabstosi purvais, nedaug kas abejoja, kad rinkimų baigtį nulems brutali kampanija, neigiamos nuotaikos ir agresyvi retorika, mat ir D. Trumpas, ir jos varžovas savo partijoje išnaudoja nematytą rinkėjų pasipiktinimą, kad taip, kaip dabar – nebegalima.

„Taigi turėsime vienoje pusėje žmones, sakančius, kad vyriausybė turi būti radikaliai pakeista, ir kitoje pusėje Hillary Clinton, sakančią – ne, galime išnaudoti vyriausybę, kad pagerintume amerikiečių gyvenimą. Tai esminis rinkimų klausimas“, – aiškina „Gallup“ vyriausiasis redaktorius Frankas Newportas.

„Hillary Clinton yra kandidatė iš vidaus, tradicinė kandidatė – buvusi senatorė, buvusi valstybės sekretorė, buvusi pirmoji ponia. Ji Vašingtone ar aplink jį jau yra tris dešimtmečius. Taigi jei nuotaika šalyje yra nuversti Vašingtoną, ją tai apsunkina“, – sako McCaino instituto vadovas Kurtas Volkeras.

Kovodama dėl Baltųjų rūmų, H. Clinton privalo nepasiduoti priešininko primestam agresyvumui ir įžeidinėjimams. Bet privalo atsižvelgti į tai, kad Amerikos rinkėjai tikrai labai supykę dėl dabartinės padėties, todėl kovoti baltomis pirštinėmis jai bus labai sunku, juolab kad per kampaniją ją jau susilpnino ilgos varžybos su konkurentu B. Sandersu.

Kraštutinių kairiųjų pažiūrų B. Sandersas žada nesitraukti iki pabaigos, nors vienintelė, ir vis blėstanti jo viltis – sulaukti partijos suvažiavimo liepą ir ten įtikinti tuos delegatus, kurių nesaisto įsipareigojimas paremti savo valstijos laimėtoją, iš H. Clinton stovyklos persimesti pas jį.

„Klausimas, ar nutiks kas nors, kas pavers B. Sandersą tokiu galingu, kad jis galėtų imti ir sakyti superdelegatams – taip, per konventą turėtumėte balsuoti už mane. Kol kas to nenutiko, bet, aišku, tai įmanoma“, – tikina „Brookings Institution“ analitikė Elaine Kamarck.

„Vėlyvos pergalės, kurias pasiekia autsaideriai, visai nėra neįprastos. Tiesą sakant, visai panašią padėtį matėme 92-aisiais, kai Billas Clintonas mėgino pasiekti demokratų partijos nominaciją ir ją pasiekė“, – primena „Brookings Institution“ analitikas Williamas Galstonas.

„Jis taip pat gali pateikti argumentą, kad apklausose akis į akį su D. Trumpu jis atrodo geriau už Hillary Clinton. Taigi jis sako, kad vis dar gali laimėti“, – teigia McCaino instituto vadovas K. Volkeras.

Tad kol kas H. Clinton turi kovoti dviem frontais – siekti suvienyti vis labiau skilusią tautą, bet visų pirma – netikėtai giliai skilusią savo partiją.

„Ji turi nuveikti darbo, bet turi ir senatorius B. Sandersas. Sakyčiau, kad pagrindinė atsakomybė tenka jam, o ne jai – paveikti savo rėmėjus“, – sako „Brookings Institution“ analitikas W. Galstonas.

Tačiau svarbiausia jos problema gali būti, kad net aktyvūs demokratų rėmėjai jos nemėgsta – dėl skandalų, klaidų ir įvaizdžio, kad yra parsidavusi stambiajam verslui. Nėra buvę Amerikoje tokių rinkimų, kai abu kandidatai būtų tokie nekenčiami dar prieš prasidedant purviniausiems mūšiams.

„Žmonės nepatenkinti pasirinkimu tarp H. Clinton ir D. Trumpo, nėra tarp jų geresnio lyderio. Taigi esama daug nepasitenkinimo. Žmonės neviltyje“, – teigia K. Volkeras.

Vadinasi, laimės ne kandidatas, kurį rinkėjai labiau mėgs, bet kurio lapkritį mažiau nekęs.

„Jis gali kampaniją rengti kokią tik nori, o aš dėmesį rodysiu tam, kas rūpi rinkėjams“, – tikina H. Clinton

Bet daugeliui rūpi revoliucija, o jos ji negali pažadėti, kitaip negu D. Trumpas.