2012 m. netrūko nei įspūdingų renginių, nei pompastiškų švenčių. Netrūko ir smurto, o gamta vėl šėlo. Kaip pasaulis prisimins besibaigiančius Drakono metus?

Rinkimų metai

Rusijoje prezidentu buvo perrinktas Vladimiras Putinas, tačiau kiek įdomesnė kova dėl prezidento posto vyko Prancūzijoje. Čia ietis rėmė buvęs šalies vadovas Nicolas Sarkozy ir socialistas François Hollande’as. Prancūzai tėškė antausį N.Sarkozy ir pasirinko F.Hollande’ą. N.Sarkozy tapo antruoju prezidentu po Antrojo pasaulinio karo, kuris nebuvo perrinktas antrai kadencijai, o F.Hollande’as – pirmuoju šalies vadovo postą užėmusiu socialistu per pastaruosius 17 metų.

Kitapus Atlanto dėl JAV prezidento posto kovojo respublikonas Mittas Romney ir dabartinis šalies vadovas demokratas Barackas Obama. Kaip ir Prancūzijoje, įtampos rinkimuose netrūko. Paskutinėmis kampanijos savaitėmis abiejų kandidatų galimybės buvo vertinamos apylygiai. Visgi B.Obamai pavyko išlaikyti postą. Įdomu tai, kad šių metų Amerikos rinkimų į prezidentus ir Kongresą kampanija buvo viena brangiausių per visą šalies istoriją. Jų kaina siekė beveik 6 mlrd. JAV dolerių.

Rinkimai vyko ir Kinijoje. Šiais metais didžiausioje pagal gyventojų skaičių pasaulio šalyje pasikeitė Komunistų partijos vadovybė.

Gamtos šėlsmas

2012-uosius Europa pasitiko kęsdama rekordinius speigus, kurie pasiglemžė kelių šimtų žmonių gyvybę. Šalčio banga senąjį žemyną užplūdo sausio pabaigoje.

Tuo tarpu pietinį Rusijos Krasnodaro regioną vasarą nusiaubė galingas potvynis, per kurį žuvo apie 200 žmonių. Nelaimę sukėlė smarkios liūtys. Nuo stichijos nukentėjo beveik 13 tūkst. gyventojų namų.

Amerikoje su nerimu laukta uraganų sezono pradžios. Daug baimės kėlė link Meksikos įlankos keliaujantis uraganas Izaokas. Laimė, šis uraganas didelių nuostolių nepridarė, tačiau spalį JAV rytinę pakrantę užgriuvo uraganas Sendi. Jis rytinėje JAV pakrantėje pridarė 65,6 mlrd. dolerių žalos. Per audrą žuvo 253 žmonės.

Gamta nepasigailėjo ir Filipinų, kuriems smogė taifūnas Bofa. Stichija nusinešė mažiausiai tūkstančio žmonių gyvybę ir pridarė 838 mln. JAV dolerių žalos.

Šventės ir linksmybės

Didžioji Britanija šiuos metus pasitiko švęsdama karalienės Elžbietos II deimantinį valdymo jubiliejų. Visus metus šalyje vyko įvairūs 60 metų šalį valdančiai monarchei pagerbti skirti renginiai. Jungtinės Karalystės sostinė Londonas tapo ir pasaulio sporto sostine, kur vyko vasaros olimpinės žaidynės.

ES šiais metais didžiavosi iškovota Nobelio taikos premija. Nors sprendimas skirti ES apdovanojimą buvo sutiktas prieštaringai, Bendrijos lyderiai pažadėjo, kad Nobelio prizas įkvėps juos stengtis kovoti su skolų krize. Tiesa, nė vienas iš Europos lyderių šiais metais neužsidėjo įtakingiausio planetos žmogaus karūnos – ja vėl pasidabino JAV prezidentas B.Obama.

Vakarų Krante ir Gazos Ruože tūkstančiai palestiniečių šokiais ir dainomis sutiko žinią, kad jų šaliai buvo suteiktas Jungtinių Tautų stebėtojos statusas.

Nelaimės ir konfliktai

JAV sukrėtė net trejos šiurpios masinės žudynės. Kolorado valstijos Ororos miesto kino teatre Jamesas Holmesas nužudė 12 žmonių. Viskonsino valstijoje nuo žudiko kulkų sikhų šventykloje žuvo 6 žmonės, o 20 metų paauglys Adamas Lanza Konektikuto valstijos Niutauno miesto Sendi Huko pradinėje mokykloje nušovė 26 žmones ir nusižudė.

Egiptą sukrėtė nelaimė, kai vienoje pervažoje į pietus nuo sostinės Kairo traukinys taranavo mokyklinį autobusą. Per nelaimę žuvo 50 vaikų, o Pietryčių Azijoje per du gaisrus fabrikuose žuvo beveik pusė tūkstančio žmonių. Gaisras siuvimo fabrike Bangladeše nusinešė 112, o Pakistano uostamiestyje Karačyje – mažiausiai 350 žmonių gyvybę.

Kaprizingoji kaimynė Rusija

Dovilė Jakniūnaitė, VU TSPMI docentė

Protestai po Dūmos rinkimų, aukščiausių vadovų rokiruotė ir naujos išrinktos valdžios kontroversiški sprendimai sutvirtinti valdžią buvo bene svarbiausi įvykiai, žymėję 2012 m. politinį gyvenimą Rusijoje. Dar 2011 m. pabaigoje iš karto po Dūmos rinkimų prasidėję protestai pirmą metų pusmetį įgavo pagreitį ir sugebėjo mobilizuoti iki tol neįsivaizduotą skaičių maskviečių. Jie parodė, kad jau bent keliuose didžiuosiuose miestuose formuojasi kritiškų ir, svarbiausia, aktyvių gyventojų dalis, nenorinti taikytis su esamo politinio elito dominavimu. Kita vertus, pamatėme, kaip sunku išlaikyti mobilizuotas mases ir protestuotojus suburti į ilgalaikį socialinį judėjimą. Todėl jau antrą metų pusę aktyvizmo, taip pat optimizmo, kad kas nors gali keistis, banga nuslūgo. Tačiau socialinis aktyvumas išgąsdino Rusijos vadovus. Padaryta ir pozityvių sprendimų – sugrąžinti gubernatorių rinkimai, rodant norą kiek atpalaiduoti stiprėjusią valdžios vertikalę. Tačiau kiti Rusijos valdžios veiksmai kėlė daugiau abejonių ir rodė ryžtą kovoti tiek su vidaus, tiek su išorės kritikais. Tarp tokių sprendimų reikia paminėti įstatymą dėl „užsienio agento“ statuso, kurį gavo nevyriausybinės organizacijos, gaunančios paramą iš užsienio, įstatymą dėl tėvynės išdavystės priėmimo, įvestas didžiules baimes protestuotojams, „Pussy Riot“ bylą ir pagaliau paskutinį „perliuką“ – „anti-Magnitskio įstatymą“, uždraudžiantį JAV piliečiams įvaikinti Rusijos vaikus. Tad 2012 m. Rusijoje matėme, kaip jos politinis elitas vis atkakliau ir griežčiau bando įrodyti ir parodyti savo valdžią tikėdamasis, kad per pastaruosius metus suaktyvėjusi gyventojų dalis sugrįš prie savo kasdienių rūpesčių ir nepasitenkinimą valdžia reikš tik privačiuose pokalbiuose.

Kalbėti apie Lietuvos ir Rusijos santykių lūžius 2012 m. yra sunku. Abi šalys demonstravo nesuderinamas pozicijas, iš esmės nebuvo jokio kalbėjimosi. Rusijos gyventojų sąmonėje Lietuva ir toliau lieka viena priešiškiausių valstybių. O Lietuvoje Rusija ir toliau išlieka pagrindiniu vidinių politinių kovų „baubu“ ir įrankiu. Šiame kontekste su intriga galime laukti 2013 m., kuriais pažadėtas dvišalių santykių „perkrovimas“. Turint mintyje jau įsigalėjusius stereotipus bei Rusijos nelankstumą ir nenusiteikimą daryti nuolaidų Lietuvai, pokyčius žadėjusių socialdemokratų laukia milžiniškas iššūkis.

ES – ko tikėtis?

Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius

Praėję metai ES buvo sudėtingi, nes nebuvo aišku, kaip toliau gali klostytis įvykiai euro zonoje ir ar kuriai nors iš jos narių neteks palikti bendros valiutos erdvės, nes tam būtinos reformos bus politiškai nepriimtinos visuomenei. Šis klausimas ypač aštriai buvo iškilęs pavasario pabaigoje, kai vyko rinkimai Graikijoje. Tačiau ši šalis iš euro zonos nepasitraukė ir nuo rudens apie tai kalbama mažiau, o kai kurios studijos rodo, kad pagaliau reformos finansinę paramą gaunančiose euro zonos šalyse pradeda duoti rezultatų. Nerimas rinkose antroje metų pusėje taip pat sumažėjo. Tam įtakos turėjo ir Europos centrinio banko vadovo pareiškimai, tačiau jie tikrųjų euro zonos problemų neišsprendė, tik sušvelnino rinkų spaudimą. Antras svarbus 2012-ųjų bruožas – tai buvo diskusijų apie ES ateitį metai, kai ketinimų ir siūlymų dėl tolesnės ES raidos buvo pateikta daug, tačiau sprendimų priimta palyginti mažai. Pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, taip pat kitų ES institucijų vadovai ir kartu, ir atskirai ne kartą teikė viešus siūlymus dėl tolesnių ES reformų, kurios nuo birželio pateiktos keturių ES institucijų ataskaitos paprastai grupuojamos į keturias grupes, kaip bankų sąjunga, fiskalinė sąjunga, ekonominė sąjunga ir politinė sąjunga. Federacijos įtvirtinimą ES rugsėjį savo metinėje kalboje palaikė Europos Komisijos vadovas. Tačiau jei šias idėjas palygintume su priimtais konkrečiais sprendimais, matytume, kad ES valstybės narės toli gražu neturi bendros nuomonės dėl šių ES raidos scenarijų ir jų vadovų susitikimuose priimti sprendimai nerodo skubos judėti link didesnės integracijos.

Kalbant apie ES sustiprėjimą arba, priešingai, susilpnėjimą, kol kas sunku vertinti, nes ES keičiasi lėtai ir kol kas net ilgalaikės jos kaitos tendencijos neaiškios. Tačiau nemanau, kad ES buvo silpna. Atskiros valstybės buvo silpnos, t. y. nepajėgė gyventi pagal išgales ir konkuruoti bendroje rinkoje, taip pat bendros valiutos erdvėje. Ilgalaikis krizės sprendimas pirmiausia susijęs su atskirų šalių problemų sprendimu, o ar tam būtina įsikišti visai ES (tiksliau, euro zonai), toli gražu neaišku. Tuo labiau neaišku, ar būtina tam reformuoti pačią ES ir stiprinti centralizaciją. Kalbant apie finansinę paramą gaunančių šalių būklę ir kiek jos sustiprėjo per praėjusius metus, kol kas signalai yra prieštaringi. Kaip minėjau, yra studijų, kurios rodo, kad šios šalys pradeda stiprinti savo konkurencingumą. Kita vertus, matome, kad jų ekonomikos vis dar neatsigauna, o visuomenė susipriešinusi bei viešai nepritaria reformoms.

Dėl prognozių – nors 2012 m. buvo veikiau idėjų siūlymo, o ne sprendimų metai, tam tikra judėjimo kryptis yra suteikta, ir jei finansų rinkose vėl sustiprės nepasitikėjimas reformas įgyvendinančiomis šalimis, tai gali sukurti naują spaudimą imtis pačios ES pertvarkos. Tiesa, 2013 m. rudenį vyksiantys parlamento rinkimai Vokietijoje veikiausiai taip pat pakoreguos ES darbotvarkę ir radikalių sprendimų dėl pačios ES ateities nebus priimta. Taip pat daug dėmesio sulauks Italija, kurioje vidaus politinė situacija vėl tapo neapibrėžta, ir jei nauja vyriausybė nekels pasitikėjimo gebėjimu tęsti Mario Monti pradėtas reformas, kilęs rinkų nepasitikėjimas gali pastūmėti ES institucijas priimti naujus sprendimus. Kita vertus, tokių istorinių sprendimų kaip bendros valiutos įvedimas veikiausiai nebus, nes tarp ES šalių trūksta sutarimo, kaip reikėtų reformuoti Bendriją. Apskritai nematyti politinių sąlygų judėti link tolesnės centralizacijos, nes valstybių narių vadovai jautriai reaguoja į savo šalių visuomenės nuotaikas. Todėl nemanau, kad kitais metais sulauksime radikalių žingsnių link federacijos įtvirtinimo. Tiesa, kai kas nemažai vilčių sieja su 2014 m. vyksiančiais Europos Parlamento rinkimais. Tikimasi, kad per juos įvyks plati diskusija visoje ES dėl jos institucinių pertvarkų. Tačiau žinant, kad iki šiol rinkimuose į Europos Parlamentą dominavo nacionalinės atskirų šalių aktualijos, o rinkėjų aktyvus buvo palyginti menkas, abejoju, ar tokia diskusija iš tiesų įvyks.

Beje, nepamirškime, kad kitais metais Lietuva taip pat turės galimybę aktyviau prisidėti prie ES darbotvarkės ir diskusijų dėl Bendrijos pertvarkos. Pirmininkaudama ES Tarybai ji organizuos Tarybos darbą, bus atsakinga už politinio sutarimo ir bendrų sprendimų paiešką. Tiesa, pirmininkaujančios šalies galimybės daryti įtaką ES sprendimams yra ribotos, be to, Lietuva nepriklauso euro zonai, o tai irgi riboja jos galimybes dalyvauti priimant svarbius sprendimus. Visgi jos įtaka ES reikalams tuo šešių mėnesių laikotarpiu padidėja. Sustiprėja ir dėmesys pirmininkaujančiai šaliai, tad bus įdomu stebėti, kaip su šia atsakomybe susitvarkys iki šiol ES reikalais menkai besidomėję mūsų šalies politikai.

Tolimi, bet svarbūs Vidurio Rytai

Egdūnas Račius, VDU profesorius

Manau, kad pats reikšmingiausias, nors ir simbolinis įvykis Vidurio Rytuose, – Jungtinių Tautų neprisijungusios valstybės stebėtojos statuso suteikimas Palestinai. Nesakau, kad šis pripažinimas turės teigiamų ilgalaikių padarinių Palestinai. Nebūčiau toks naivus, nes šios šalies valstybingumas nepriklauso nuo palestiniečių, veikiau nuo žydų valstybės ir Amerikos.

Egipto atveju galime kalbėti tiek apie procesus, tiek apie įvykius. Procesas šiuo atveju – valstybės perkūrimas iš pagrindų, tai, kas angliškai vadinama „state-building“ ir kartu  „nation-building“. Egiptas išgyvena fundamentalių transformacijų laikotarpį. Buvo monarchinis, vėliau socialistinis populistinis Egiptas, o dabar mėginama kurti valstybę ir, atitinkamai, tautą, turinčią tam tikrą religinį atspalvį. Ar šis eksperimentas, jei jį taip galime įvardyti, bus sėkmingas – bus aišku ilgalaikėje perspektyvoje. Šio proceso kontekste yra gausybė įvykių – rinkimai, perrinkimai, referendumai. Kitaip tariant, įvykių Egipte – gausu, tačiau juos reikėtų matyti platesniame kontekste. Sakyčiau, Egipto pavyzdys yra konvulsinis, juk matome, kad yra pakankamai daug žmonių, kurie šio proceso kryptimi nepatenkinti. Visgi toks procesas vyksta ne tik Egipte, o visame Vidurio Rytų regione. Taigi, plačiai jį būtų galima vadinti kažkelinta reislamizacijos banga. Labai panašūs procesai vyksta ir Tunise, taip pat iš dalies Libijoje ir kitose šalyse, net tose, kuriose Arabų pavasaris nebuvo toks chaotiškas.

Kalbant apie Siriją, sakyčiau, didžiausias įvykis tai, kad šioje šalyje neįvyko nieko fundamentalaus. Kitaip tariant, daug kas vylėsi, kad režimas bus nuverstas iš vidaus, arba net dėl išorės jėgų įsikišimo. Šiuo atžvilgiu, jei prisimename Libijos atvejį, buvo labai greitai apsispręsta vykdyti karinę operaciją, po kurios režimas buvo nuverstas. Tačiau Sirijoje tai neįvyko. Žinoma, tai, kas dedasi Sirijoje, – labai brutalu, galima tai palyginti su Alžyro pilietiniu karu, kur per penkerius metus žuvo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Aišku, kad, kalbėdami apie šimtus tūkstančių pabėgėlių, taip pat žmonių žūtį, negalime teigti, kad Sirijoje visai nieko neįvyko, tačiau lemiamo įvykio nebuvo.

Kalbant apie ateitį, jei galėtume palyginti Sirijos režimą su, tarkime, žmogumi, kad ir koks jis stiprus ir kokią paramą turi, jei jam vis krausi naštą, jo raumenys vieną dieną neatlaikys. Režimo jėgos senka, o jėga kitoje pusėje auga. Be to, atvirai kalbant, reikėtų įvertinti išorės jėgų, tokių kaip Kataras, Saudo Arabija, visokeriopą ir ne tokią didelę, bet reikšmingą Prancūzijos, JAV, Jungtinės Karalystės pagalbą. Klausimas, ar situacija tokia, kai persvara yra naujųjų jėgų pusėje? Į šį klausimą sunku atsakyti, vis dėlto režimas jau neturi ateities ir negali išlikti.