Visa Kuba ištisus mėnesius rengėsi šiai didžiai dienai. Salos sostinėje Havanoje ir didžiuosiuose miestuose iš anksto buvo atidarytos šventinės mugės, nedidelės kavinės ir knygų kioskai. Pastaruosiuose parduodamos knygos su nepamirštamomis revoliucionierių istorijomis.

Ant tvorų ir namų sienų – plakatai su Fidelio Castro, jo brolio Raúlio, legendinio Che Guevaros ir Camilo Cienfuegoso atvaizdai. Virš namų – nacionalinės vėliavos ir transparantai su šūkiais. Nacionalinę simboliką galima pamatyti ir ant automobilių, dauguma jų – antikvarų svajonė.

Havanos prieplaukoje prieš kurį laiką buvo sumontuota garso aparatūra. Čia kas vakarą buvo grojamos populiarios melodijos ir revoliucinės dainos. Pasiklausyti jų ir praleisti laisvą laiką čia susirinkdavo vyresnio amžiaus žmonės ir jaunimas. Kito pobūdžio pramogoms nedaug kas turi pinigų.

Ir štai ta diena, sausio 1-oji, išaušo. Tačiau daugeliui nepritekliaus nukamuotų kubiečių tai buvo tik dar viena nedarbo diena. Tautos nebeįkvepia revoliucijos vadų pažadai ir aistringos kalbos. Kaip tiksliai išreiškė Kubos režisierius Tomás Gutiérrezas Alea: "Revoliucijos scenarijus tiesiog pritrenkiamas, bet pastatymas galėjo būti ir geresnis."

"Istorija mus išteisins"

Viskas prasidėjo 1953-iųjų birželį, kai apie 100 revoliucionierių, kuriems vadovavo charizmatiškasis F.Castro ir jo brolis R.Castro, užpuolė Monkados kareivines, esančias Santjago de Kubos mieste. Tikslas buvo aiškus ir paprastas, užgrobti sandėlį ir išdalyti ginklus diktatoriaus Fulgencio Batistos valdymu nepatenkintiems kubiečiams. Vėliau viskas vyktų nuo kalno numestos sniego gniūžtės principu.

Planas nepavyko. Permainoms iš tikrųjų nebuvo pribrendusi nei tauta, kuri dar nespėjo pasipiktinti tik metus valdančio F.Batistos režimu, nei patys revoliucionieriai. Kareiviai daugelį F.Castro šalininkų išžudė, likusieji stojo prieš teismą.

Revoliucijos vadai gavo po 15 metų kalėjimo bausmės. Teisininko išsilavinimą turintis F.Castro per procesą advokato atsisakė. Gindamasis jis pasakė jaudinamą kalbą, kurios pabaigoje nuskambėjo žodžiai: "Jeigu respubliką valdo banditas ir nusikaltėlis, sąžiningi žmonės turi arba mirti, arba sėdėti kalėjime. Jus galite mane nuteisti, bet tai neturi reikšmės, istorija mus išteisins." Vėliau šios kalbos pagrindą F.Castro panaudojo rengdamas kreipimąsi į tautą. Šis revoliucionieriaus manifestas padėjo susirasti daugiau bendraminčių ir įsteigti Birželio 26 d. (diena, kai buvo užpultos Monkados kareivinės) judėjimą.

Visi prieš F.Batistą

Kalėjime broliai Castro išbuvo neilgai. 1954 m. besirengdamas rinkimams F.Batista nusprendė pademonstruoti pasauliui savo liberalumą ir politiniams kaliniams paskelbė amnestiją. F.Castro su broliu išvyko iš šalies ir rado prieglobstį Meksikoje. Čia susipažino su jaunu gydytoju Ernesto Guevara, kurį netrūkus pagal Argentinos tradiciją visi ėmė vadinti Che.

Kol naujasis revoliucinis tandemas rengė savo planus, Kuboje augo nepasitenkinimas beveik visą šalies ekonomiką valdžiusiais amerikiečiais ir jų parankiniu F.Batista. Iš tiesų per kelerius diktatoriaus valdymo metus Kuba virto didžiuliais lošimo namais, kur JAV turtuoliai galėjo gerai praleisti laiką.

Nenuostabu, kad pirmoji socialinė problema, kurią turėjo išspręsti revoliuciją laimėjusi F.Castro vyriausybė, – įdarbinti šimtus tūkstančių prostitučių. To padaryti revoliucionieriams taip ir nepavyko. Nors oficialiai prostitucijos Laisvės saloje nėra, iki šiol Kubos miestų gatvėse yra daugybė moterų, kurios tik parsidavinėdamos užsieniečiams gali išvengti bado.

Tačiau tuo metu kubiečiams atrodė, kad blogiau už F.Batistą nieko negali būti. Todėl kai Meksikoje parengtas 82 partizanų būrys 1958 m. išsilaipino Kuboje, F.Castro šalininkai sulaukė milžiniško palaikymo. Nors daugelis jų žuvo vos pasiekę salos žemę, likusių 12 ginkluotų nelaimėlių būrys greitai išaugo iki armijos dydžio ir pradėjo skinti pergalę vieną po kitos. Ginkluota kova prieš F.Batistą sulaukė ypač didelio palaikymo po to, kai 1958 m. lapkričio pabaigoje F.Castro išplatino dekretą, kuriame buvo skelbiama apie valstiečių teisę į žemę. 40 tūkst. kareivių reguliarioji kariuomenė buvo demoralizuota, nes į kovą po šio dekreto išėjo pačių kareivių tėvai ir broliai.

Viltis dėl permainų

F.Castro ir jo šalininkų pergalingas žygis privertė F.Batistą pabėgti iš Kubos. 1959 m. sausio 1 d. sukilėliai faktiškai kontroliavo visą salą. Į niekieno neginamą sostinę revoliucionieriai įžengė sausio 2 d. Juos čia pasitiko minios triumfuojančių žmonių. Kuboje viešpatavo pergalės ir laisvės atmosfera.

F.Batistos parankiniams buvo surengti greiti ir negailestingi teismai. Susidorota ir su šalyje veikusiais JAV Centrinės žvalgybos valdybos agentais, kuriuos nesėkmingai bandė išvaduoti jų vadovybė. Nuo to laiko prasidėjo JAV ir Kubos priešprieša, salai paskelbta blokada.

Išgyventi ekonominės blokados sąlygomis pirmaisiais metais revoliucionieriams padėjo visų saloje veikusių gamyklų ir įmonių nacionalizavimas. Vėliau – dėl dominavimo pasaulyje su JAV besivaržančios SSRS, kuri faktiškai užkirto kelią Pentagono planuojamam įsiveržimui į Kubą, pagalba. Parama iš Maskvos nepaliko F.Castro ir jo vyriausybei kito pasirinkimo. Jie pasuko marksistinės ideologijos keliu, nukopijavo sovietinės ekonomikos (su visomis jos ydomis) modelį ir pradėjo eksportuoti revoliuciją į kitas pasaulio šalis. Nors žlugus Sovietų Sąjungai revoliucijos eksportuotojų vaidmens Kubai teko atsisakyti, ekonominį kursą ji atkakliai tęsia iki šiol.

Sunku įsivaizduoti, jog iki šiol Kubą valdantys revoliucionieriai nesuvokia, kad tautos palankumo nepelnysi vien antiamerikietiškais šūkiais. Juolab kad JAV tikrai gali didžiuotis per pastaruosius 50 metų pasiektais laimėjimais, o Kuba – ne. Šalies lyderiai tarsi įstrigo praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje ir dideliam salos gyventojų apmaudui nieko keisti nesiruošia.

Tik buvusių liaudies herojų amžius ir sveikata leidžia tikėtis, kad netrukus Kuboje prasidės permainos, kurios šios šalies gyventojams leis džiaugtis ne tik laisve, bet ir bent kiek geresniu gyvenimu.