Karas, kurio neįmanoma laimėti?

Kodėl Rusijai nepavyksta stabilizuoti pūliuojančio Kaukazo regiono? Atsakymą į šį klausimą turi paprastas ingušas Aslanas Auševas.

"Aš jų nebegerbiu"

Buvo 2009-ųjų pavasaris. Vieną rytą Ingušijos sostinėje Nazranėje gyvenantis vyras išėjo iš namų į darbą, kai gretimą namą apsupo šarvuoti automobiliai. 23 metų A.Auševas puolė atgal ir pradėjo kaukėtų federalinių pareigūnų maldauti leisti jam išvesti savo šeimą. Jis tikėjosi paslaugos, nes pats dirbo milicininku.

Bet vyras klydo. Rusai privertė jį dvi valandas stovėti prie sienos išskėstomis rankomis ir kojomis svarstydami, ar jį nušauti. Reido pabaigoje į kampą įspeisti kovotojai susisprogdino. A.Auševas neišsigando, bet jo penkiametė sesuo išėjo iš namų tokia išsigandusi, kad pirmą kartą gyvenime mikčiojo.

A.Auševas jau niekada nežiūrės į rusus taip, kaip anksčiau. "Jie neparodė jokios pagarbos mano rangui. Nuo tos dienos jų nebegerbiu", – sakė vyras.

Kova be pabaigos

A.Auševo istorija paaiškina, į kokį liūną įbrido Rusija, bandydama išnaikinti pasipriešinimą Šiaurės Kaukaze. Palyginti su pastarojo dešimtmečio pradžia, smurtas sumažėjo, o priešas, kadaise buvęs pajėgus išvaryti Rusijos armiją iš Grozno, dabar gerokai nusilpęs. Bet tai yra išsiskaidžiusi ir tamsi jėga, gimstanti vietinėse kuopelėse, kurias vienija lojalumas klanui.

Federaliniai pareigūnai nežino, kuo pasitikėti. Pasipriešinimo dalyviai gali būti ir jauni fanatikai, ir vietos biurokratai, ir netgi milicininkai. Ir kuo daugiau jėgos Rusija naudoja, tuo didesnė neapykanta kyla.

Pakeitė taktiką

Kaukazo kalnai yra gamtinė siena Rusijos pietuose, todėl Maskva, esanti 1,5 tūkst. km į Šiaurę, taip atkakliai siekia išlaikyti šią teritoriją savo rankose.

Čia nuolat vyko kruvinos kovos. Kalnų žmonės įtariai žiūri į pašaliečius ir turi senas kariavimo tradicijas. XIX a. caro armijoje tarnavęs rašytojas Levas Tolstojus sakė, kad čečėnai rusams jaučia šį tą daugiau už neapykantą, tarsi refleksą naikinti žiurkes, nuodingus vorus ir vilkus.

Visai neseniai tuometis prezidentas Vladimiras Putinas, atrodė, sugebėjo atnešti ramybę į Čečėniją. Maskva du kartus kariavo su sukilėliais, bet V.Putinas pakeitė strategiją ir respublikos valdžią atidavė žiauriam vietos karo vadui Ramzanui Kadyrovui, kuris prisiekė būti ištikimas Maskvai.

Federaliniai pinigai tekėjo į R.Kadyrovo iždą, karo nuniokotas Groznas pradėjo stotis ant kojų. Pabėgėliai grįždami apstulbdavo, pamatę naujai išasfaltuotus kelius ir išdygusius daugiabučius. Tie, kurie nusprendė toliau priešintis, susidūrė su teroro kampanija. Kaukėti vyrai apipildavo jų namus benzinu ir padegdavo. R.Kadyrovo smogikai kaltinami kankinimais, grobimais ir žudynėmis be teismo.

Bet kol Maskva šventė pergalę, pasipriešinimas keitė veidą. Kai kurie sukilėliai sudėjo ginklus ir prisijungė prie R.Kadyrovo būrių, o kiti persikėlė į gretimas respublikas – Ingušiją ir Dagestaną, kur valdžia silpnesnė. Tikslą sukurti nepriklausomą pasaulietišką valstybę jie pakeitė kitu – įsteigti Kaukaze šariato valstybę. Senamadiškas karines operacijas pakeitė snaiperių atakos, puolimas iš pasalų ir teroro išpuoliai.

Užsislaptinęs priešas

Nauji pasipriešinimo dalyviai veikia labai slaptai.

"Manau, dieną jie eina į darbą, kaip paprasti žmonės, – sakė Rusijos mokslų akademijos ekspertas Sergejus Arutiunovas. – Jie yra išsilavinę ir sugeba likti šešėlyje. Tai gali būti dvigubą gyvenimą turintys valdžios pareigūnai, policininkai."

S.Arutiunovo manymu, šiuo metu Kaukazo regione aktyviai veikia nuo 500 iki 1 tūkst. kovotojų. Jų gretas nuolat papildo nauji žmonės – vyrai ir moterys, kurie per antiteroristines operacijas neteko artimųjų arba draugų.

"Surasti kandidatų labai paprasta. Regione yra šimtai tūkstančių žmonių, pykstančių ant valdžios", – tikino A.Arutiunovas.