Kokia pikta šiandien beskambėtų retorika ir kaip D. Trumpas besvajotų pašalinti V. Zelenskį, paradoksalus faktas yra tas, kad Ukrainos prezidentas yra reikalingas ir net būtinas Baltųjų rūmų šeimininkui, jei šis nori pasiekti savo „taikdarišką triumfą“.
Saro universiteto (Vokietija) dėstytojas, politikos ir karybos apžvalgininkas Aleksandras Fridmanas teigia, kad nors D. Trumpo kalbų nereikia ignoruoti, dar labiau nederėtų jų pervertinti. Pasak jo, pasaulis greičiausiai netrukus pripras prie nuolatinių JAV prezidento „isterijų“ socialiniuose tinkluose ir ims vertinti situaciją adekvačiau – per faktų, o ne kalbų prizmę.
– Kaip vertinate D. Trumpo puolimą prieš V. Zelenskį? Tai „sąmonės srautas“ ar gudrios strategijos dalis?
– Negaliu pavadinti to strategija, nes emocijos akivaizdžiai liejosi per kraštus, buvo daug pasikartojimų ir vienas kitam prieštaraujančių teiginių. Jaučiasi, kad D. Trumpas labai nemėgsta V. Zelenskio. Akivaizdu, kad JAV prezidentas yra įsitikinęs, kad tokios „mažos“ valstybės, kaip Ukraina, apskritai neturi teisės jo kritikuoti.
Panašu, kad D. Trumpo planas buvo ignoruoti visus sudėtingus klausimus ir iš esmės net nesivelti į derybas. Jis pasakė ir visi turi paklusti – karas baigtas. Tačiau šis planas neišdegė ir dėl to jis dabar siunta, nes kuo ilgiau jam nesiseka, tuo dažniau jam bus primenami pažadai užbaigti karą per 24 valandas.
Raginu nepervertinti D. Trumpo tiradų, nes jo žodžiai labai dažnai skiriasi nuo darbų. Jis nuolat kaitalioja nuomonę, prieštarauja pats sau ir niekada to nepripažįsta. Jam patinka kalbėti ir jis kalba tiesiogine prasme bet ką. Štai, jam patiko mintis, kad V. Zelenskio reitingas yra keturi procentai ir jis „šauna“ tą mintį į eterį, visiškai nesukdamas sau galvos, kad tai nesąmonė. Šiandien jis puola V. Zelenskį, o rytoj atsikels „ant kitos kojos“, pamirš Ukrainą ir užsipuls kokios nors kitos šalies vadovą. Jis nuoširdžiai mano, kad būdamas galingiausiu planetos žmogumi turi teisę taip daryti.
– Sprendžiant iš jūsų žodžių, susidaro įspūdis, kad D. Trumpas siunta ant V. Zelenskio todėl, kad laiko jį balso teisės neturinčia „smulkme“, neprilygstančia „kietam vyrukui“ Vladimirui Putinui ir tuo labiau pačiam D. Trumpui.
– Tai tikrai yra viena iš priežasčių. Juk D. Trumpas niekada sau neleido tokio atviro chamiškumo nei Xi Jinpingo, nei V. Putino atžvilgiu. Jį pykdo tai, kad ukrainiečiai nešoka pagal jo dūdelę ir priešgyniauja. Kai D. Trumpui nepatinka, ką sako rusai ar kinai, jis sugeba tvardytis, bet kai jam prieštarauja ukrainiečiai, jo savimeilė negali šito pakelti. Vėlgi, nereikia sureikšminti JAV prezidento retorikos. Kadaise jis įžeidinėjo Kim Jong Uną, o paskui su juo glėbesčiavosi.
Aleksandras Fridmanas/Asmeninio arch. nuotr.
– V. Zelenskis turėjo pasirinkimą: nerizikuoti užsitraukti JAV rūstybės ir patylėti, bet jis rėžė atgal. Ukrainos prezidentas teisingai pasielgė?
– Ukrainiečiai iš tiesų galėjo jei ne nuryti įžeidimus, tai bent sureaguoti daug švelniau. Tačiau jei tai vertinsime per žmogiško orumo prizmę, V. Zelenskis pasielgė teisingai. Beje, tai sėkmingas žingsnis ir vertinant per Ukrainos vidaus politikos specifiką. Ukrainiečiai tris metus kaunasi neįtikėtina narsa, tris metus kenčia siaubingas kančias. Negi jie turi tylomis priimti įžeidimus? Jie grumiasi dėl išgyvenimo ir tokiomis sąlygomis negalvoja apie diplomatinės kalbos subtilybes.
Manau, kad V. Zelenskis sąmoningai pasirinko tokį atsaką, žinodamas, kad D. Trumpas gerbia tik jėgą. Ir tai yra visiškai teisingai – D. Trumpas niekina silpnus žmones ir jei V. Zelenskis būtų nulenkęs galvą, JAV prezidentas į tokį pastumdėlį toliau garantuotai valytųsi kojas. Gali būti, kad gavęs atkirtį, D. Trumpas nuleis balsą. Koks kitas pasirinkimas? Tiesiai pulti į glėbį rusams? Jis pernelyg rūpinasi savo populiarumu ir suvokia, kad tradiciškai rusams nesimpatizuojanti JAV visuomenė nepriimtų tokio posūkio. Neatmesčiau galimybės, kad D. Trumpas ir jo aplinka jau susiprato, kad šį kartą perlenkė lazdą.
– Įtakingų Kongreso respublikonų reakcija į D. Trumpo retoriką buvo aiškiai neigiama ir tai nenuostabu – tokiu siautėjimu jis užtraukė gėdą prezidento institucijai ir visai šaliai. Respublikonams aiškiai nepatinka ne tik šie pasisakymai, bet ir daugelis kitų, kaip „tegyvuoja karalius“ ir panašiai. Ar nevaldomas piktžodžiavimas gali lemti tai, kad partija nusisuks nuo prezidento ir net pradės blokuoti jo iniciatyvas Kongrese?
– Pavienių politikų greičiausiai atsirastų, bet nemanau, kad respublikonai masiškai stotų prieš D. Trumpą, kuris, bent iš pažiūros, tvirtai kontroliuoja partiją. Tačiau neabejoju, kad daugumą D. Trumpo retorikos srautai erzina. Kad ir tą patį Keithą Kelloggą, susiformavusį Ronaldo Reagano administracijos aplinkoje.
Prisiminkime pirmąją D. Trumpo kadenciją, kai jo eskapadomis neapsikentę „klasikiniai“ respublikonai vienas po kito palikdavo administraciją. Šį kartą irgi gali įvykti kažkas panašaus, nors „etatinių“ respublikonų dabartinėje D. Trumpo komandoje beveik nėra. Tai irgi erzina partiečius, nes prezidentas apsistatė tokiais odioziškais, avantiūristiškais ir svarbiausia – nepatyrusiais veikėjais kaip Elonas Muskas. O ir dėl paties D. Trumpo būklės kyla klausimų. Dabar jis trykšta energija ir yra hiperaktyvus, bet ar ilgai jis temps tokį tempą? Potencialiai visa tai gali baigtis politiniu sprogimu.
Patinka ar ne, D. Trumpui teks skaitytis ir su Ukraina, ir su Europa.
– Įdomus situacijos aspektas yra tas, kad nepaisant apsižodžiavimų, ne tik V. Zelenskiui yra būtina JAV parama, bet ir D. Trumpui reikalingas V. Zelenskis, be kurio parašo nebus jokios sutarties, o tai reiškia nebus ir išsvajoto D. Trumpo „taikdariško“ triumfo – vieno svarbiausių jo kadencijos tikslų.
– Visiškai teisingai. Šiuo metu panašu, kad D. Trumpo planas iš esmės susidaro iš trijų žingsnių: ugnies nutraukimo, rinkimų, kuriuose būtų pašalintas V. Zelenskis (ko labai nori ir Rusija) ir tada taikos sutarties pasirašymas. Europoje šis planas vertinamas, kaip kursas į Ukrainos pralaimėjimą, bet aš taip nemanau, nes visi tie etapai atrodo labai problematiškai.
Pirma: Rusijai ugnies nutraukimas nepalankus, nes atokvėpis daug naudingesnis ukrainiečių kariuomenei ir be to tai nubrauktų V. Putino kartojamus pažadus, kad Rusija fronte eina į priekį ir neketina sustoti.
Antra: jei Ukrainoje bus surengti prezidento rinkimai, kas pasakė, kad V. Zelenskis jų nelaimės? Paniškos prognozės, kad Ukrainoje laimės kažkoks paslaptingas Rusijos statytinis tikrovėje pagal tikimybę yra tolygios teiginiui, kad surengus rinkimus Gazoje, juos laimėtų proizraelietiškas kandidatas. Juk tai tiesiog juokinga! V. Zelenskio pozicijos stiprios, ryškių konkurentų faktiškai nėra ir dabartinis prezidentas greičiausiai laimėtų jau pirmame ture. Na, tarkime, prieš jį stotų generolas Valerijus Zalužnas? Labai tikėtina, kad laimėtų jis. Negi tai būtų bent per sprindį geriau D. Trumpui ir Rusijai? Tik blogiau.
Patinka ar ne, D. Trumpui teks skaitytis ir su Ukraina, ir su Europa. Juk jis tvirtina, kad pokario saugumą privalo užtikrinti europiečiai, kurie turės už savo pinigus ir atstatinėti Ukrainą. To neįmanoma įgyvendinti su jais nekalbant ir nepaisant jų nuomonės.
Taigi, pasikartosiu, kad dabartinėje situacijoje nereikia sureikšminti D. Trumpo kalbų. Nepaisant to, kad jo taktika yra spaudimu ir grasinimais priversti partnerius paklusti, realiai ji kol kas nė karto nesuveikė. Kanada ir Meksika ne pakluso, o sumaniai išsisuko iš situacijos ir pakreipė ją kiek įmanoma savo naudai. Be to, D. Trumpui aiškiai greitai pabosta ta pati tema. Rėkė apie Gazą – šnipštas. Rėkė apie Grenlandiją – taip pat šnipštas. Tyla. Atsibos Ukraina – šauks apie ką nors kita. Kol D. Trumpas turi jėgų, jis šaršalą kels kiekvieną mielą dieną ir manau, kad mes visi tiesiog priprasime ir nebekreipsime į tai tiek dėmesio.
