Apie tai, kas Lietuvoje domina kirgizus ir kodėl lietuvių žvilgsniai taip pat krypsta į tolimą Centrinės Azijos šalį, dienraščiui papasakojo Kirgizijos ambasadorius Baltarusijoje ir Lietuvoje Erikas Asanalijevas.

– Netgi europiečiai kartais sutrinka išgirdę žodį "Lietuva". O kiek Kirgizijos žmonės žino apie mūsų šalį ir kaip ją įsivaizduoja?

– Prisimenu, sovietiniais laikais mes labai gerai mokėjome geografiją, mokyklose buvo daug dėstoma apie sąjungines respublikas. Dabar mes pametėme vieni kitus. Iškilo naujų problemų, prasidėjo globalizacija, informacinės technologijos leido žmonėms patiems rinktis informaciją, kuri jiems yra naudinga ir įdomi. Todėl domėjimasis nuslopo ir, turėtume pripažinti, mūsų jaunoji karta apie Lietuvą nežino beveik nieko. Galbūt jie turi bendrą supratimą apie Baltijos šalis, bet apie kultūrą, tradicijas, ūkį informacijos yra labai mažai.

Bet to, taip susiklostė, kad mūsų regione nėra lietuvių diasporos. Pavyzdžiui, jūsų kaimynai baltarusiai pas mus gyveno nuo 3–4 dešimtmečio, ir iki šiol gyvena. Todėl apie juos žino, apie lenkus taip pat.

Kita vertus, Lietuvą tikrai žino tie, kurie turi ekonominių ryšių su jūsų šalimi, kurie važiuoja į jūsų automobilių turgus, kurie gabena prekes per jūsų uostus, kurie per Lietuvą važiuoja į kitas Europos šalis.

– Kas dar Lietuvoje domina ir traukia kirgizus?

– Kodėl mūsiškiai noriai važiuoja į Lietuvą? Mūsų bendra istorija prieš maždaug 20 metų nutrūko, bet buvo atgaivinti kokybiškai nauji santykiai. Anksčiau mes gyvenome vienoje sąjungoje, o dabar bendradarbiaujame kaip dvi nepriklausomos valstybės. Jūsų jaunoji karta gerai moka anglų kalbą, todėl gali lengviau bendrauti su ES. Bet tuo pat metu žmonės Lietuvoje vis dar moka ir gali bendrauti rusiškai. Mes dėl anglų kalbos kol kas turime šiokių tokių sunkumų. Todėl mūsų verslininkams jūsų rinka patraukli tuo, kad jūs suprantate ir rusiškai, ir angliškai. Kitaip tariant, jūs galite būti mūsų ir Vakarų tarpininkais. Tie, kurie prekiauja automobiliais, veža krovinius, čia lengvai bendrauja rusiškai ir nemato jokių bėdų arba barjerų.

– Lietuva neseniai paleido traukinį "Saulė", kuris sujungė mūsų šalį su Kinija per Baltarusiją, Rusiją ir Kazachstaną. Kirgizija į maršrutą nepateko, bet galbūt jūsų verslininkai rodo susidomėjimą šiuo maršrutu ir mato sau perspektyvų?

– Vis daugiau mūsų piliečių renkasi Lietuvą verslui arba verslo ryšiams su Vakarų Europa plėtoti. Juk čia yra uostai, jūsų ir Latvijos, vartai į ES, kitaip tariant – tiesioginės komunikacijos. O mes, Kirgizija ir Tadžikija, esame komunikacinėje aklavietėje. Už mūsų prasideda Himalajai, kalnai, Kinija, ir Afganistanas, kuris neduoda išėjimo prie pietinių jūrų. Mes turime aukštus kalnus, sunkiai pasiekiamus punktus. Todėl mes transportuojame prekes per Kazachstaną ir Rusiją, o iš ten – į Europą.

Jūsų traukinio maršrutas mūsų neliečia, bet jeigu verslininkai neras lėktuvų skrydžių, galbūt juos sudomins šias variantas. Be to, mes planuojame geležinkelio projektą Kinija–Kirgizija–Uzbekija. Jį įgyvendinus, galbūt atsiras daugiau galimybių.

– Statistika rodo, kad Lietuva iš Centrinės Azijos šalių daugiausia eksportuoją į Kazachstaną. Bet, skaičiuojant vien lietuviškos kilmės prekes, daugiausia jų vežama į Kirgiziją. Kaip jūs tai paaiškintumėte?

– Lietuva visuomet garsėjo juoda duona, sūriais ir kitais produktais, jie pasiekdavo ir Kirgiziją. O išlaikyti arba atgaivinti senas eksporto rinkas visuomet yra lengviau, nei užkariauti naujas. Be to, Kirgizija yra palyginti maža šalis, o didelėje rinkoje jūsų produkcija gali būti nematoma arba, jeigu yra gausu kitos produkcijos, jūsiškę gali būti sunkiau parduoti.

– O ar lietuviai domisi Kirgizija? Teko girdėti, kad mūsų alpinistai vieną Tian Šanio kalnų viršūnę pavadino Žalgirio vardu...

– Ir sovietiniais, ir vėlesniais laikais alpinistai iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių domėjosi mūsų kalnais. Ir dabar jie kasmet atvažiuoja ir kopia į viršukalnes. Kopdami į mūsų kalnus profesionalūs alpinistai gauna "Snieginio leopardo" laipsnį, kuris parodo, kad jie yra pasirengę kilti į Himalajus. Mūsų aukščiausia viršukalnė yra 7439 m, Tadžikijoje dar yra 100 m aukštesnė viršūnė, ir tai yra paskutiniai laipteliai, toliau jau – Himalajai.

Kai "Žalgiris" garsėjo Sovietų Sąjungoje, visi žinojo apie jį, apie Arvydą Sabonį. Jūsų ir kitų šalių alpinistai, kai pasiekdavo bevardę viršukalnę, skelbdavo, kad ji skiriama pagerbti tam tikram asmeniui, datai arba valstybei.

Štai vos prieš keletą mėnesių mūsų parlamentas diskutavo, ar vienai viršukalnei skirti politiko vardą. Ir tuomet iškilo klausimas – ar visos viršukalnės turi oficialius pavadinimus, ar nėra dvigubų vardų ir kokių nors konfliktų, chaoso. Valdžios pareigūnams buvo nurodyta patikrinti registrus ir įvesti tvarką. Lietuvoje aš susitikau su verslininkais, tarp jų buvo ir alpinistų, kurie priminė man šį klausimą. Aš apsiėmiau jį išnagrinėti, nuvešiu informaciją į Biškeką ir sieksiu, kad registras būtų sutvarkytas ir atnaujintas.

– Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje vis dar kabo įspėjimas susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į Kirgiziją. Jis susijęs su neramiais 2010-aisiais, kai jūsų šalyje įvyko revoliucija ir kilo etniniai susirėmimai. Ar nuo to laiko padėtis pasikeitė?

– Galiu pasakyti, kad netgi tokiame pažangiame ir mobiliame amžiuje mums dažnai trūksta informacijos. Tie įvykiai truko tik tris dienas. Dabar eina jau treti metai, o žiniasklaida pateikia tą pačią informaciją, tą pačią padėtį. ES bei Saugumo bendradarbiavimo organizacija stebėjo mūsų rinkimus ir vienbalsiai pareiškė, kad jie buvo sąžiningi, nepaisant nedidelių trūkumų. Mes per šį laiką parašėme naują konstituciją ir sukūrėme parlamentinę respubliką, išrinkome naują parlamentą ir prezidentą. Ar visa tai būtų buvę įmanoma padaryti, jeigu šalyje nebūtų buvę stabilumo?