Izraelyje – gedulas ir neabejotinas pasiryžimas su kaupu atsakyti į teroristinės grupuotės „Hamas“ išpuolį, kurio metu, pirmadienio ryto duomenimis, jau žuvo apie 700 Izraelio gyventojų, tarp jų ir šioje šalyje gyvenęs policijoje dirbęs lietuvis, sužeisti tūkstančiai, o apie 100 paimti įkaitais.

Tačiau kartu – ir nusivylimas, kad valstybė tam leido įvykti. Prie nuolatinių atakų izraeliečiai pripratę, tačiau šios mastas toks, kad valstybėje oficialiai paskelbta karo padėtis.

Kokia tikėtina jo eiga ir situacijos pokyčiai visame šiame regione, „Kauno diena“ klausia Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos.

Daug klausimų

– Izraelio žiniasklaida spalio 7-ąją jau pavadino didžiausios nacionalinės gėdos per visą valstybės istoriją diena: jos žvalgyba neįžvelgė bręstančio pavojaus, nors yra pasistatę sieną, kurioje įrengta pažangiausia įranga, bet „Hamas“ teroristai lengvai ją įveikė, valstybė turi stiprią kariuomenę, bet atkirtis užtruko, buvo nužudyti tūkstančiai žmonių, apie 100 paimti karo belaisviais ir išvežti į Gazos Ruožą. Kaip Izraelis nesugebėjo nei prognozuoti išpuolio, nei nedelsdamas jam pasipriešinti?

– Matyt, priežasčių dar kažkiek laiko nesužinosime, bet jos bus tyrimų prioritetas pačiam Izraeliui aiškinantis, kodėl jo žvalgyba, kuri taip gerai finansuojama ir tiek daug kartų įrodžiusi, kad geba surinkti reikalingą informaciją, šiuo atveju, bent jau sprendžiant iš to, ką žinome, neužfiksavo „Hamas“ pasirengimo tokiai didžiulei atakai ir jos rizikos laipsnio.

Dabar galima tik spėlioti, kad tai galbūt lėmė vidinė Izraelio situacija dėl vyriausybės veiksmų ir nesutarimų su atskiromis visuomenės grupėmis. Prie to galbūt galėjo prisidėti ir nusiraminimas, kad situacija Vidurio Rytuose tarsi yra pati ramiausia per keletą dešimtmečių, apie tai dar visai neseniai kalbėjo ir JAV atstovai. Gal turėjo įtakos ir koncentravimasis į politinius dalykus – diplomatinių santykių užmezgimas su Jungtiniais Arabų Emyratais, Bahreinu, Maroku, nes tai tarsi rodė, kad politinė situacija regione keičiasi.

– Šįsyk nesuveikė ir garsusis Geležinis kupolas, saugantis Izraelį nuo nuolatinių raketų atakų, o pasaulį apskriejo vaizdai, kaip dešimtys teroristų laisvai vaikštinėja po Izraelio tankų bazę.

– Nežinau, ar galima sakyti, kad priešraketinė sistema nesuveikė. Ko gero, ji atliko savo darbą, bet jokia priešraketinė sistema negali veikti 100 proc., juo labiau kai ataka tokio masto – paleista tūkstančiai raketų, kurių tikslas ir buvo užtvindyti visą gynybinę sistemą ir neleisti jai atsipūsti. Didelę dalį raketų Izraelis atrėmė, todėl žala mažesnė, bet atakos mastas ir pobūdis leido bent daliai jų pasiekti tikslą.

Sunku pasakyti, kaip galėjo įvykti tokio masto ataka, turbūt to nežino ir dalis Izraelio sprendimų priėmėjų, kuriems dar reikės pamatyti kompleksinį situacijos paveikslą. Yra spėliojimų, galbūt per daug pajėgų buvo perdislokuota į kitas šalies vietas matant „Hezbollah“ grėsmes, gal nebuvo pakankamo sutelktumo šalyje, kur vyksta vidiniai politiniai procesai, o vienu aspektu buvo paliestos ir saugumo pajėgos, dalis rezervininkų pareiškė, kad nesutiktų atlikti savo pareigos, jei kai kurie vyriausybės veiksmai nebus atšaukti. Visa tai galbūt prisidėjo prie to, kad reakcija į ataką nebuvo tokia, kokios buvo galima tikėtis.

Tačiau tai nekeičia bendros situacijos – Izraelis visuomet buvo taikinys, susidurdavo su daugybe saugumo grėsmių. Kad tokie išpuoliai gali nutikti, deja, yra prognozuotinas reiškinys, bet klausimas, kodėl nepavyko numatyti tokio didelio ir aiškiai labai ilgai rengto išpuolio, kuris pasiekė rezultatą ir nusinešė tiek daug žmonių gyvybių.

Kaip reaguos kiti

– Vis dėlto konflikto pusių kariniai pajėgumai skiriasi. Tad kokia tikėtina karo eiga ir trukmė?

– Labai priklausys, kaip Izraelis reaguos. Atsižvelgiant į išpuolio mastą ir tragiškumą, taip pat ir aplinkybę, kad dabar Izraelio vyriausybę sudaro dešiniųjų pažiūrų politikai, įskaitant ir kraštutines jėgas, žinoma, atsakas bus matomas. Tačiau iki galo lieka neatsakyta į klausimą, koks jis galėtų būti bent jau vidutinio laikotarpio perspektyvoje.

Ar Izraelis galėtų siekti okupuoti Gazos Ruožą, perimti jo kontrolę 100 proc. ir taip neutralizuoti šią grėsmę dabartinio ir tolesnio laikotarpio perspektyvoje? Ar gal bus suvokta, kad tai ne išeitis, dėl ko ir anksčiau tai nebuvo padaryta, nes net jei ši teritorija būtų užimta, „Hamas“ išstumta iš savo kontroliuojamų pozicijų, nors tai nebūtų lengvai įgyvendinama užduotis, ar „Hamas“, kaip teroristinė organizacija, kuri gali veikti ir pogrindyje, nustotų kelti grėsmę Izraelio saugumui?

Nežinau, ar galime sakyti, kad priešraketinė sistema nesuveikė. Ko gero, ji atliko savo darbą, bet jokia priešraketinė sistema negali veikti 100 proc., juo labiau kai ataka tokio masto.

Matyt, reikės ir politinio, ir karinio, ir bendresnių geopolitinių vertinimų, nes tai Izraeliui duotų geriausią rezultatą tam tikro laikotarpio perspektyvoje siekiant sumažinti civilių aukų skaičių, įskaitant ir gyvenančiųjų Gazos Ruože, ir atsižvelgiant į regioninį kontekstą, kuris neaišku, kaip galėtų išbalansuoti situaciją, nes Izraelio bandymas kontroliuoti visą Gazos Ruožą, tikėtina, sukeltų kitų valstybių reakciją ir ji nebūtinai gali būti palanki Izraeliui.

– Kol kas kariaujančios pusės – Izraelis ir viena teroristinė organizacija. Kiek į konfliktą gali įsitraukti kitos regiono šalys?

– Taip, kol kas karas vyksta tarp teroristine organizacija ir Vakarų pasaulyje pripažįstamos „Hamas“ ir Izraelio Valstybės, kiti veikėjai tiesiogiai neįsitraukę. Akivaizdu, kad „Hezbollah“ remia, ką daro „Hamas“, bet šiuo metu nebūtinai nori visiškai įsitraukti į šį karą.

Dar labiau tai galioja regiono šalims, kurios pastaruoju metu žengia priešinga kryptimi – turiu omenyje arabų valstybes, kurios siekia užmegzti diplomatinius santykius su Izraeliu ir stabilizuoti situaciją, įskaitant ir Saudo Arabiją. Pastaruoju metu, tarpininkaujant JAV, vyko neformalios derybos, kurios galbūt galėjo ir gal vis dar tebegali Saudo Arabijai ir Izraeliui padėti užmegzti diplomatinius santykius. Tai atspindi ilgalaikį šių valstybių strateginį interesą stabilizuoti situaciją, atliepti Irano keliamą grėsmę. Tai, kas dabar įvyko, galbūt iš dalies inspiruota ir šio politinio proceso, t. y. „Hamas“ nenori, kad situacija, susijusi su Gazos Ruožu, Palestina, tarsi būtų nustumta į antrą planą. Antra vertus, reikia suvokti, kad Irano grėsmė regione išlieka didelė, tad paskatos išlikti diplomatinio susikalbėjimo su Izraeliu kelyje tebelieka aktualios.

Vis dėlto, kilus tokio masto karui, ypač jei jis plėsis, jei būtų rengiama didelio masto karinė operacija Gazos Ruože, būtų sunku prognozuoti, kaip tai galėtų paveikti arabų šalių pozicijas bent jau trumpuoju laikotarpiu. Kaip tai galėtų atrodyti, galime tik spėlioti. Kad ir ko imsis Izraelis, jis tai darys puikiai suvokdamas tikimybę, kad situacija eskaluosis, į konfliktą viena ar kita forma, nebūtinai karine, gali įsitraukti daugiau dalyvių ir įtampa didės.

Atkirtis: atsižvelgiant į išpuolio mastą ir tragiškumą, žinoma, Izraelio atsakas bus matomas. Tačiau, pasak L. Kojalos, iki galo lieka neatsakyta į klausimą, koks jis galėtų būti efektyviausias. L. Balandžio / BNS nuotr.

– Kokią galima prognozuoti Vakarų šalių reakciją, juolab kad tarp įkaitų, kaip skelbia Izraelio žiniasklaida, yra ir JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, kitų šalių piliečių?

– Manau, nebus skubama reaguoti, nes situacija greitai keičiasi, patikimos informacijos nedaug. Pirmas žingsnis žengtas labai aiškiai – iš Vakarų šalių pusės išreikštas palaikymas Izraeliui dėl tokio didelio masto teroristinio išpuolio.

Ilgainiui, kai Izraelis suformuluos savo atsaką ir, jei jis apims daugiau nei tik per ataką iš dalies užimtų Izraelio teritorijų atsiėmimą ir taikymąsi į konkrečias „Hamas“ strategines vadavietes Gazos Ruože, prasidės procesas, kuriame dalyvaus ir Vakarų šalys. Visi supranta, kad „Hamas“ veiksmai imant įkaitus nebuvo atsitiktiniai, galbūt siekiant bent iš dalies apriboti Izraelio galimybes veikti ar taikyti kokius atkirčio įrankius.

Įtampa turi potencialą tęstis, bet sprendimo teisė priklausys pačiam Izraeliui. Vis dėlto žinant, kad Izraelis labai vertina santykius su Vakarų šalimis, ypač su JAV, kurios kasmet jam skiria apie 4 mlrd. dolerių gynybiniams pajėgumams stiprinti, jis palaikys glaudų dialogą ir kontaktą planuojant bet kokius tolesnius veiksmus, įskaitant ir Vakarų šalių piliečių išvadavimą.

Konfliktų spiralė

– Kodėl dešimtmečius niekaip nepavyksta stabilizuoti situacijos šiame regione?

– Didelė įtampa regione tvyro nesant aiškaus politinio sutarimo, kaip, viena vertus, užtikrinti Izraelio valstybės egzistavimą, antra vertus, Palestinos gyventojų norą turėti savo politinį atstovavimą. Matėme artėjimą prie susitarimų, kurie galėtų tai realizuoti, vienas ryškiausių – vadinamieji Oslo susitarimai 1993 ir 1995 m., kai Izraelis ir Palestinos išsivadavimo organizacija sutarė dėl gairių to link. Tačiau šis ir kiti susitarimai nevedė prie jokių konkrečių rezultatų.

Pastarojo laiko tendencijos, vadinamieji Abraomo susitarimai prieš keletą metų, kurie ir atvėrė kelią Izraelio santykiams normalizuoti ir diplomatiniams santykiams su kai kuriomis arabų valstybėmis sukurti, rodė, kad tarsi verčiamas naujas puslapis nustumiant Palestinos ateities klausimą į šalį, nors situacija dėl jos ir neišspręsta, bet neatrodė tokia įkaitusi kaip anksčiau. „Hamas“ dabar turbūt ir bando grąžinti situaciją kelerius metus atgal tarsi rodydama, kad Izraelio pastangos kurti platesnį regioninį politinį sutarimą bus bevaisės, bent jau kol egzistuos tokie dariniai kaip „Hamas“ ir „Hezbollah“, nes jie visada taikysis į Izraelio valstybingumą.

Deja, aiškios išeities iš šios situacijos nėra, o ankstesni susitarimai turėjo ribotą efektą. Kad turi būti dviejų valstybių modelis, neprieštarauja nė viena iš pusių, bet kaip tai įgyvendinti praktiškai, jau sudėtingesnis klausimas ir tai, deja, tai kelia grėsmių regione. Izraelis imasi veiksmų, kad užsitikrintų saugumą, tai skatina kraštutinių organizacijų veiksmus ir visa tai tampa nesibaigiančia spirale, kur taško padėti negali nė viena pusė.

– Ar realiau, kad taškas bus padėtas karinėmis priemonėmis, ar politiniais susitarimais?

– Karinis modelis negali 100 proc. padėti taško. Net jei Izraelis imtų kontroliuoti Gazos Ruožą, tokios organizacijos kaip „Hamas“ turėtų mažiau atramos taškų. Tačiau, kaip rodo ir Afganistano atvejis, ten kontrolė tarsi buvo, bet Talibano tai nesunaikino. Ir kiti kariniai konfliktai parodė, kad karinė jėga – labai svarbus veiksnys, kuris gali keisti situaciją, bet nebūtinai išsprendžia politines, socialines, ekonomines tų visuomenių problemas, jau nekalbant, kad tai pareikalauja daug žmonių aukų.

Noras sutarti politiškai pastaruoju metu buvo apėmęs daugiau regiono valstybių nei anksčiau. Nėra taip, kad susitarti neįmanoma, – tendencijos rodo priešingai. Tačiau trumpojo laikotarpio perspektyvoje sunku įsivaizduoti, kad viskas greitai pasibaigtų, juo labiau kad toks išpuolis, kokį dabar įvykdė „Hamas“, gilina žaizdas ir randus užsigydyti tampa sunkiau, o toks emocinis fonas tampa nepalankus ir politiniams procesams.