Jo totorių Kryme ir rusų Latvijoje palyginimas ne tik labai netikslus, bet ir iš principo neteisingas. Totoriai pusiasalyje – nuo seno gyvenanti ir priverstinai iki mažumos okupantų sumažinta bendruomenė. Tuo metu rusai Latvijoje – okupantų sovietų planuotai įkurdinta mažuma. Todėl panašūs Prancūzijos respublikonų lyginimai rodo, kad dar ne visi Vakarų politikai pamiršo kolonijinį mąstymą, pagal kurį mažų tautų savivaldai didžiųjų galių žaidime vietos nėra. Daugiausiai nerimo kelia, kad Rusijai palankaus minėto mąstymo požymių turi ne tik vis dar pakraštyje stovintis Nacionalinis frontas su Marin Le Pen priešakyje, bet nemaža dalis pagrindinės opozicinės partijos. Tarp jų ir buvęs prezidentas, respublikonų pirmininkas siekiantis nominacijos į dar vienus prezidento rinkimus kitąmet – Nikolia Sarkozy.

„Nei sausas, nei saldus, nelabai primena prancūzišką“, – apie Krymo vyną sako vienas iš Prancūzijos respublikonų partijos delegacijos narių. Rusijos RT televizija juokaudama deklaruoja, kad politikas neišlaikė testo. Kiti apie Krymo vyną ir aneksiją atsiliepia palankiai. Esą apsilankę mato geresnį vaizdą nei Vakaruose rodo televizija. Žmonės Kryme laimingi.

„O man vynas labai geras. Gal kiek per jaunas, bet turi puikią perspektyvą“, – liepos pabaigoje yra sakęs Prancūzijos respublikonų partijos narys T. Mariani.

Jis jau antrą kartą organizuoja parlamentarų delegaciją į pusiasalį ir sako važiuosiantis čia tol, kol tarptautinė bendruomenė pripažins aneksiją. Balandį Prancūzijos parlamente jis nežymia dauguma suorganizavo parodomąją rezoliuciją, kuri patarė Prancūzijai nebetęsti sankcijų Rusijai. O dabar stebėtojų nuolat skelbiamus atvejus, kai Rusijos saugumiečiai pradangina neįtikusius Krymo totorius, vadina propaganda: „Man atrodo, kad tai propaganda. Mano nuomone geriau būti totoriumi Kryme nei rusu Latvijoje.“

Latvijoje sostinės Rygos meras jau septintus metus – rusas Nilsas Ušakovas, o Kryme totorių savivalda – Medžlisas – visai uždarytas. Ir čia tik vienas skirtumas, kuris apibendrina lyg diena ir naktis besiskiriančius pripažintų ekspertų (pavyzdžiui, „Freedom House“) vertinimus tautinių mažumų teisių srityje. Latvijoje jie aukščiausi, Kryme žemiausi. Tačiau T. Mariani svarbiausias – kalbos aspektas. Pagal jį politikas kartoja Latvijai ir Estijai žeriamą kritiką, kodėl šios pilietybės siekiančių rusų reikalauja mokytis vietos kalbų. Latvija ir Estija po okupacijos pilietybę atkūrė tik iki okupacijos gyvenusiųjų palikuoniams. Sovietmečiu atkeltiems rusams jos suteikia pilietybę po specialių testų, nes sovietai kolonistus čia siuntė pagal planą, kai tarptautinė teisė draudžia kryptingai perkėlinėti gyventojus į okupuotas teritorijas. Todėl testas, kurį minėtas Rygos meras perėjo nesunkiai, simbolizuoja atkeltųjų priesaiką Latvijos ir Estijos tautinėms valstybėms, kurios po okupacijos turi pagrindą nerimauti. O Kryme viskas priešingai. Mažuma čia – nuo seno gyvenę ir savą valstybę turėję totoriai, kuriuos užkariavusios kryptingai iškeldinėjo Rusijos imperija ir sovietai. Todėl lyginti rusus Latvijoje bei totorius Kryme neteisinga, ir tai gali daryti tik mažųjų tautų teise į savą valstybę abejojantys politikai. Tarp Prancūzijos respublikonų tokių yra, ir tarp jų net partijos pirmininkas, siekiantis nominacijos kitų metų rinkimams į prezidentus Nikolia Sarkozy.

„Ukrainos likimas – siekti kuo geriausių santykių su Europa ir kuo geriausių santykių su Rusija. Ukraina negali pasirinkti vieno partnerio. Ukraina yra Rusijos draugė. Aišku, ir Europos draugė. Aš manau, kad įtraukti Ukrainą į NATO ir Europą būtų klaida“, – teigė N. Sarkozy.

Kitur N. Sarkozy priduria – ar galima ką kaltinti, kad Krymas pasirinko jungtis prie Rusijos? Todėl sankcijas esą reikia atšaukti ir jau tada automatiškai išsispręs net ir Rytų Ukrainos konfliktas. N. Sarkozy nesupranta, kodėl Ukrainos problema nesprendžiama mėnesių mėnesius, kai Gruzijos problemą jam būnant prezidentu su Rusija pavyko išspręsti per kelias dienas. Čia N. Sarkozy mintyje, matyt, turi atvirus karo veiksmus, nes Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijos klausimas lygiai taip neišspręstas kaip ir Rytų Ukrainos. Dėl tokių N. Sarkozy pareiškimų bene rimčiausias jo konkurentas partijoje (siekiant nominacijos į prezidento rinkimus) Alanas Žiupė Sarkozy kaltina akis rėžiančia rusofilija.

„Europa ir Rusija negali sau leisti tarpusavyje kariauti. Juk Europos ir Rusijos šaknys bendros. Dalijamės rašytojais, muzika, jausmais ir vertybėmis. Priklausome tai pačiai civilizacijai“, – teigė N. Sarkozy.

19 a. muzika iš tiesų panaši. Kaip ir to amžiaus politika dabar istorikų apibendrinama Europos koncertu. Jame tuometinės Europos galybės pagal savo interesus ieškojo tarpusavio galių pusiausvyros ir užgniauždavo mažųjų tautų valstybingumo siekius. Taip žlugo ir du sukilimai Lietuvoje. Per Europos koncertą Europos šalys su Rusija stipriai išplėtė savo kolonijas ir dėl šio laikotarpio minėtas N. Sarkozy nesutiko atsiprašyti, kai vos tapęs prezidentu lankėsi Prancūzijos stipriausiai pasisavintame Alžyre. Šią koloniją – kitaip nei kitas – prancūzai kaip tris departamentus buvo tiesiogiai įtraukę į savo teritoriją. Ten privilegijuotomis teisėmis netrukus apsigyveno tiek prancūzų, kad vienu metu jie sudarė dešimtadalį gyventojų. Per kruviną Alžyro išsivadavimo karą prancūzų beveik neliko, apie milijonas evakavosi į Prancūziją. Tiesa, prancūzų kalba Alžyre tebevartojama plačiausiai, bet atsiprašymo už kolonizavimą tebelaukiantis Alžyras oficialiomis pripažįsta tik arabų ir berberų. „Kolonistų sistema buvo neteisinga“ yra 2007 m. yra pripažinęs N. Sarkozy, bet, anot jo, reikalaujama atgaila yra religinė sąvoka, ir jai santykiuose tarp valstybių nėra vietos. Analitikai sako, kad tokie politikai kaip N. Sarkozy tebemąsto kolonijiniais Europos galių koncerto principais, todėl jiems pateisinama ir V. Putino galios politika Rusijos buvusiose kolonijose.

„Lietuviai daro klaidą manydami, kad įstojimas į Europos Sąjungą ar NATO juos apsaugo. Puikiai prisimenu per derybas vykusius ginčus. Daugelis vakaruose kalbėjo, ar verta iš viso svarstyti buvusio komunistinio bloko šalių priėmimą į Europos Sąjungą ar NATO. Ir ne tik dėl ekonominių ar saugumo priežasčių. Ar mes nesikišame į ne savo reikalus? Ar neskatiname šių šalių apleisti savo įprastinės sąjungininkės? Juk tai Rytų Europa, juk jai įprasta likti su Rusija... Tai buvo labai populiari mąstysena vakaruose ir po 10 metų ji likusi vis dar tokia“, – teigė VU orientalistikos centro mokslininkas Fabio Belafatti.

Su panašia mąstysena dažnai kovojantis Estijos prezidentas šią savaitę socialiniame tinkle pasidalijo viena Kembridžo universiteto ekonomikos istorijos lentele. Joje akivaizdu – iki sovietų okupacijos Baltijos šalys pagal BVP vienam gyventojui buvo turtingesnės už Austriją, Italiją, Ispaniją ir beveik nenusileido Prancūzijai. Minėta Kembridžo universiteto istorija įtikinamai rodo, kad šuolį mažosios valstybės padarė, kai Europos galių koncertą po Pirmojo pasaulinio karo pakeitė Tarpukario tautinės valstybės.