Žymus skirtumas

Pagal Lenkijos konstituciją naujo premjero kandidatūrą turi teikti prezidentas Andrzejus Duda, vyriausybę galiausiai turės patvirtinti parlamentas. A. Dudai, kurio kadencija baigsis 2025 m., artimesnė PiS. Dar prieš rinkimus jis pasakė pavesiąs formuoti ministrų kabinetą stipriausiai politinei jėgai – taigi, PiS. Tačiau vienintelė politinė jėga, kuri galėtų ne tik suformuoti naują ministrų kabinetą, bet ir sulaukti pritarimo parlamente, – Pilietinės koalicijos, „Trečiojo kelio“ ir „Naujosios kairės“ koalicija.

Nors PiS po parlamento rinkimų surinko daugiau balsų nei ligšiolinė opozicija, ji prarado daugumą parlamente. To nepakeistų net PiS koalicija su radikalia dešiniąja „Konfederacija“.

Oficialiais duomenimis, PiS surinko 35,4 proc. balsų ir turės 194 mandatų naujajame parlamente. Pilietinė koalicija, už kurią balsavo 30,7 proc., „Trečiasis kelias“ su 14,4 proc. ir „Naujoji kairė“ (8,6 proc.) kartu parlamente turės 248 vietas iš 460. Potencialią PiS partnerę kraštutinės dešinės „Konfederaciją“ palaikė 7,2 proc. Opozicija laimėjo daugumą ir aukštuosiuose parlamento rūmuose – Senate.

Išlaukta sėkmė

„Daug metų esu politikas. Aš esu sportininkas. Niekada gyvenime nebuvau toks laimingas, kad užėmiau antrąją vietą, – aiškėjant rinkimų baigčiai sakė D. Tuskas. – Tai sunkių laikų pabaiga, PiS valdymo pabaiga. Mes tai padarėme.“

D. Tuskas, nuo jaunų dienų orientavęsis į Vakarus, dalyvavęs legendinio judėjimo „Solidarumas“ veikloje, 2007–2014 m. vadovavo Lenkijos vyriausybei. 2014 m. jis persikėlė į Briuselį ir iki pat 2019 m. ėjo ES Tarybos pirmininko pareigas. 2019–2022 m. vadovavo Europos liaudies partijai. Vėliau ši tarptautinė karjera suteikė peno politiniams oponentams kaltinti D. Tuską esant užsienio marionete, kurio partija neva dirba Vokietijos ir Briuselio, o ne Lenkijos interesams.

Nepaisant palaikymo Seime, D. Tusko vadovaujamai vyriausybei gali būti nelengva.

Valdant D. Tuskui, Lenkija buvo orientuota į Vakarus, Berlyne ir Briuselyje vertinta kaip svarbi partnerė. Grįžęs į Lenkiją, jis atgaivino seną dvikovą su J. Kaczyńskiu.

Nors D. Tuskas sėkmingai įveikė 2008 m. ekonomikos krizę, didelė dalis lenkų nusigręžė nuo jo dėl sprendimo vėlinti pensinį amžių. Jam pakenkė ir vadinamoji pasiklausymo afera: prabangiuose restoranuose slapta įrašytuose pokalbiuose ministrai atskleidė, kad teikia pirmenybę nepaprastai brangiems vynams ir niekina eilinius piliečius.

Dabar, atrodo, Lenkijos rinkėjai primiršo buvusio premjero ir jo komandos nuodėmes ar jos jiems pasirodė mažesnė blogybė nei PiS vykdoma politika.

Į savo laimėjimo sąrašą D. Tuskas gali įrašyti ir rinkėjų aktyvumą – pasiekęs beveik 75 proc., jis pranoko 63 proc. 1989-aisiais ir tapo rekordinis. Daugiau nei 50 proc. rinkėjų dalyvavo renkant Seimą 1993 m., 2007 m., 2015 m. ir 2019 m.

Argumentų kova

Kaip įprasta, centro kairiosioms jėgoms ypač pasisekė vakarinėje šalies pusėje, tarp jaunesnių, miesto ir labiau išsilavinusių piliečių. Šį kartą itin stipriai sutelkta 50–59 metų rinkėjų amžiaus grupė, kuriai, akivaizdu, nepriimtina vis labiau radikalėjanti PiS pasaulėžiūra ir sprendimai.

Opozicinių partijų sėkmę politologai aiškina ir klaidingai pasirinktais valdančiųjų akcentais. Pvz., jų kampanija, kurios metu rinkimuose buvo kurstoma baimė dėl ES vykdomo migrantų perskirstymo, o pastarosiomis dienomis – net dėl pabėgėlių iš Gazos Ruožo, įspūdį padarė nedaugeliui rinkėjų.

D. Tuskas savo ginklų arsenale taip pat rado sunkiosios artilerijos. Ekspertų manymu, jis nesuklydo kandidatų sąraše pasiūlęs vietą radikaliam valstiečių lyderiui Michałui Kołodziejczakui su kompanija – tiems, kuriems simpatizuoja ir daug PiS rinkėjų.

Kita vertus, D. Tuskas nustebino apkaltindamas J. Kaczyńskio partiją, kad į šalį įvežama ne per mažai, o per daug migrantų darbuotojų, kartais neteisėtai ar net nelegaliai išduodant vizas. Taip siekta sumenkinti PiS kaip uždarų sienų ir vidaus saugumą akcentuojančios partijos įvaizdį. D. Tuskas kritikavo valdančiuosius sukėlus konfliktą su Ukraina dėl žemės ūkio produkcijos eksporto.

Dirbti nebus lengva

Politologai skaičiuoja, kad D. Tuskas į premjero kėdę gali grįžti tik gruodį – kai A. Duda formuoti kabinetą paves dabartiniam premjerui iš PiS Mateuszui Moroweckiui.

Per rinkimų kampaniją D. Tuskas sakė sieksiąs, kad Lenkija vėl taptų normalia šalimi, – jis, visų pirma, turėjo omenyje grįžimą prie teisinės valstybės ir teismų sistemos depolitizavimo. Jo darbotvarkėje taip pat yra mokesčių lengvatos darbuotojams ir pensininkams, abortų teisių liberalizavimas ir ilgus metus trunkantis ginčas su Briuseliu dėl PiS inicijuotos teismų reformos.

D. Tusko ir bendražygių sėkmė gali reikšti, kad įspėjimai apie mažėjantį lenkų euroentuziazmą ir gresiantį „Polexit“ buvo klaidingi. Jei prie valstybės vairo vėl stos D. Tuskas, tikėtina, Varšuvą netrukus pasieks beveik 100 mlrd. eurų iš Briuselio – dotacija, kuri buvo įšaldyta dėl konflikto su PiS vyriausybe, priėmusia teisinės valstybės principus pažeidžiančių sprendimų.

Nepaisant palaikymo Seime, D. Tusko vadovaujamai vyriausybei gali būti nelengva. A. Duda turi teisę vetuoti teisėkūros sprendimus, o parlamentas šį veto gali atmesti tik trijų penktadalių balsų dauguma. Kiti prezidento rinkimai vyks tik 2025 m. – taigi, D. Tuskui nepalankiu atveju, iki to laiko Lenkijos vyriausybės norus gali riboti galimybės. Tačiau esama kalbų, kad A. Duda gali siekti tarptautinės karjeros ir tokiu atveju jam būtų naudingiau nekontronfuoti su liberaliosiomis partijomis.