KFOR-19 karių būriui misija Kosove – jau prisiminimas. Po šešių mėnesių tarnybos praėjusį savaitgalį būrys iš Lietuvos grįžo namo. Vyrams vadovavęs vyresnysis leitenantas Artūras Nagumanovas interviu dienraščiui teigė, kad sunkiausia buvo įveikti namų ilgesį.

– Kaip praėjo šie šeši mėnesiai?

– Galima sakyti, kad įgijau daugiau patirties. Nors čia nėra kovinių veiksmų ir vietos gyventojai nekelia didelio pavojaus, tokios misijos padeda psichologiškai sustiprėti. Juk esi toli nuo namų ir turi nuolat kovoti su ilgesiu.

Turi įveikti save ir dirbti savo darbą gerai, neatsižvelgdamas į aplinkybes.

– Kaip sekėsi būrio kariams? Ar visiems pavyko įveikti namų ilgesį? Nebuvo jokių incidentų?

– Kaip ir visada kokių nors problemų būna, bet viskas vėliau ar anksčiau išsisprendžia. Vykdyti užduotis namų ilgesys nesutrukdė.

– Per iškilmingą ceremoniją JAV brigados generolas Keithas Jonesas įteikė keturiems misiją baigusiems Lietuvos kariams apdovanojimus. Kuo jie išsiskyrė iš kitų?

– Yra dalis karių, kuriems apdovanojimai įteikti anksčiau. Iš viso maždaug pusė mano būrio karių buvo apdovanoti. Visi, kam buvo įteikti apdovanojimai, to verti. Jie gerai vykdė savo pareigas, buvo pavyzdys kitiems kariams. Man buvo malonu dirbti ir vadovauti visiems būrio kariams – ir tiems, kurie gavo apdovanojimus, ir tiems, kurie jų negavo.

– Ar apdovanojimai skiriami atsižvelgiant į jūsų teikimą?

– Taip. Ypač noriu pabrėžti kelių karių darbą. Tai grandinio Raimondo Gleiznio, eilinio Olego Aleksejevičiaus ir mano mechaniko grandinio Arvydo Linkevičiaus. Aš tikrai didžiuojuosi šiais vyrais, didžiuojuosi tuo, kad man teko garbė su jais dirbti.

– Gal papasakotumėte, koks vietos gyventojų požiūris į KFOR karius?

– Vietos gyventojai beveik visame Kosove pasitiki KFOR kariais. Ir tiki jais daug labiau, negu neseniai prasidėjusia EULEX misija (ES teisinės tvarkos palaikymo misija Kosove – red. past.). Mat KFOR kariai šalyje nuo 1999 m. ir jau užsitarnavo gerą vardą.

Jie yra tas pagrindas, kuris užtikrina šalyje taiką ir užkertą kelią etniniams nesutarimams ar konfliktams Kosove. Kiek man teko bendrauti su vietiniais, visi pabrėžė, kad besąlygiškai pasitiki kariais, kurie ne tik užtikrina taiką, bet ir nemažai prisideda prie Kosovo žmonių gerovės.

– Ar dažnai tekdavo susitikti su Kosovo gyventojais?

– Dažniausiai bendravome vykdydami greitojo poveikio projektus.

– Kas tai per projektai?

– Lietuviai prisidėjo įrengiant vieno kaimelio mokykloje vandens pumpavimo sistemą, kitoje mokykloje buvo padarytas remontas, o medicinos centrui nupirkta reikalinga įranga. Projektams buvo skirti pinigai, o mūsų kariai kontroliavo darbų vykdymą ir dalyvavo atidarymo ceremonijoje. Taigi teko bendrauti iš tiesų nemažai.

– Ar buvo kokių nors incidentų, kad tektų įsikišti kariams? Gal žinote apie tokius atvejus iš anksčiau čia tarnavusių karininkų?

– Jau gana seniai buvo kokių nors rimtų incidentų rajone, už kurį mes atsakingi. Mūsų kuopos rajonas, kur ir lietuvių būrys vykdo patruliavimą, yra gana ramus. Šiame rajone iš esmės gyvena tik albanai, todėl nėra dėl ko kilti konfliktams.

– Jeigu čia viskas ramu, kam dar reikia patruliuoti?

– Patruliavimas taip pat prisideda kuriant šią ramesnę aplinką. Visų pirma, tai demonstravimas, kad yra jėga, kuri, reikalui esant, gali įsikišti ir pagelbėti žmonėms.

– O žmonės dažnai kreipiasi pagalbos į KFOR karius?

– Tokių atvejų tikrai nėra daug. Mūsų patrulio pagrindinė užduotis yra demonstruoti pajėgų buvimą. Mūsų tikslas nėra bendravimas. Tačiau mes stengiamės palaikyti gerus santykius ir gerą įvaizdį.

Kariai savo iniciatyva patruliuodami dalija vaikams saldainius, pakelius sulčių. Tai pagirtinas dalykas, nes į tai žmonės žiūri labai teigiamai. Todėl KFOR kariai visur sutinkami labai draugiškai, o vaikai netgi laukia šių patrulių, tikėdamiesi gauti dovanų.

– Ar vietos gyventojai skiria KFOR kareivius pagal šalis? Ar vaikai žino, kad būtent Lietuvos kariai davė jiems sulčių?

– Tokio skirstymo nėra. Daugumai pakanka, kad tai KFOR kariai. Tačiau albanai ypač vertina amerikiečius. Galėjote pastebėti, kad dažnai šalia Kosovo nacionalinės vėliavos kabinamos JAV ir ES vėliavos.

– Ar pavargote per šią misiją?

– Fiziškai ne. Sunkiausia yra įveikti namų ilgesį. Aišku, pagal sudėtingumą šios misijos negalima lyginti su misija Afganistane ar Irake. Tačiau ir čia yra tam tikrų momentų.

Pavyzdžiui, patruliuojant kalnuose vairuotojui būtina turėti gerų įgūdžių. Mūsų vairuotojai parodė, kad jie tikri profesionalai.