Pasaugojęs lagaminą
Progresyvia save laikanti Rusijos visuomenės dalis kenčia nuo unikalaus sindromo: į svetimšalius žvelgia su išankstiniu nepasitikėjimu, tačiau nesiliauja tikėjusi rusiškais stebuklais. Šio reiškinio ištakos, matyt, siekia XX a. devintąjį dešimtmetį, kai iš apmirusio komunistinio liūno it mistinis gelbėtojas išniro Michailas Gorbačiovas ir vėliau pasirodęs Borisas Jelcinas. Kitaip sunku paaiškinti net vadinamojo liberaliojo elito puoselėtą mintį, esą iš KGB atėjęs žmogus gali būti patikimas prezidentas, ir tik įsibėgėjus represijoms atsiradusias abejones jo tikrosiomis intencijomis.
Dėl analogiško trumparegiškumo, matyt, kaltas ir keistas naivumas, kurio gaidelės visada buvo girdėti kalbant apie D. Medvedevą. 2008–2012 m., kai jis buvo prezidentas, vis dar vadinami galimybe, kuria nebuvo pasinaudota kitokiai Rusijai sukurti.
Tarsi ta dirbtinė procedūra, kai dvi prezidento kadencijas išbuvęs V. Putinas susikeitė kabinetais su tuomečiu vicepremjeru D. Medvedevu nebūtų aiškiai bylojusi: pastarajam leista laikinai panešioti aukščiausiąją valdžią Rusijoje simbolizuojantį juodąjį lagaminėlį su mitiniu branduolinio užtaiso paleidimo mygtuku. Su V. Putinu dar nuo darbo Sankt Peterburgo savivaldoje pažįstamas D. Medvedevas puikiai tiko tokiai pakaitinio prezidento misijai.
Toks pats kaip aplinka
Nepaisant ekonomikos modernizavimo iniciatyvų, prezidento D. Medvedevo kadencijos metu Rusija užpuolė Gruziją, tęsėsi absurdiškas „Jukos“ teismo procesas, buvo priimtos prezidento kadenciją ilginančios konstitucijos pataisos, paskelbti planai Karaliaučiaus srityje dislokuoti raketų kompleksus „Iskander“, tad nebuvo pagrįstų prielaidų manyti, kad jis pasuks Rusiją tikros, o ne imituojamos demokratijos link.
Kaip vėliau paaiškėjo, jau tada Ivanovo srityje 80 ha plote buvo statomas asmeninis D. Medvedevo gyvenamasis kompleksas su tvenkiniu, sala ir nameliu antims joje. Kai 2016 m. apie tai paskelbė Aleksejaus Navalno komanda, D. Medvedevo „ančiukas“ tapo socialinių tinklų memu, korupcijos Rusijoje simboliu.
Liberaliajai visuomenei norėjosi tikėti, kad D. Medvedevo kalbos apie šalies ūkio priklausomybės nuo nafto ir dujų eksporto mažinimą, smalsumas, su kuriuo jauniausias šiuolaikinės Rusijos istorijoje šalies vadovas apžiūrinėdavo skaitmeninės technikos stebuklus, yra kai kas daugiau nei tik vizualiniai jo ir V. Putino skirtumai. Tačiau proveržio neįvyko nei tada, nei vėliau, kai grąžinusiam V. Putinui lagaminėlį jam teko premjero pareigos (2012-2020 m.).
Nauja misija
Prieš kelis mėnesius iš politinių paraščių sugrįžęs D. Medvedevas nėrė tiesiai į globalius vandenis ir ėmė juos atkakliai drumsti. Kas nutiko, kad politikas, kažkada atrodęs toks šiuolaikiškas, liberalesnis už kitus Kremliaus valdžios atstovus, šiandien kalba apie mirties bausmės sugrąžinimą ir supuvusius Vakarus, kurių teikiamomis hedonistinėmis gėrybėmis pats labai mėgsta naudotis? Išskyrus karą Ukrainoje, nenutiko nieko. Jokio stebuklo. Akivaizdu, kad D. Medvedevui ir vėl patikėta antrininko misija. Tik šįkart deleguota ne teisė palaikyti juodąjį lagaminėlį, bet pareiga būti neformaliu Kremliaus ambasadoriumi pasaulyje.
Operatyvūs D. Medvedevo komentarai, reakcijos į aktualijas, išsamūs postringavimai apie geopolitiką akivaizdžiai viršija specialiai jam sukurto Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo, tarpžinybinės migracijos politikos komisijos vadovo postų suteikiamus įgaliojimus.
Garsiajame vasario 21-osios Saugumo tarybos posėdyje, tapusiame viešu invazijos bendrininkų iniciacijos aktu, D. Medvedevas, užbėgdamas įvykiams už akių, aiškino Maskvą sąmoningai eisiant konfrontacijos link, net ir žinant, kad paskui Vakarų „spaudimas bus neįtikėtinas“.
Praėjus vos kelioms dienoms po vasario 24-osios D. Medvedevas jau garsiai svarstė, kad Rusijai naudinga trauktis iš Europos Tarybos, be kita ko, ir dėl galimybės vėl sugrąžinti mirties bausmę. Jis kalbėjo apie tariamas JAV biologines laboratorijas Ukrainoje, o Vakarų sankcijas agresoriaus atžvilgiu lygino su inkvizicija.
Žmogus, turintis vynuogyną Italijoje, išdavikais vadina tuos, kurie pabėgo iš agresore tapusios Rusijos.
Kovo 17-ąją pirmąjį įrašą „Telegram“ tinkle D. Medvedevas skyrė tarptautinei situacijai ir nuo to laiko kone kasdien atkreipia į save dėmesį mintimis socialiniuose tinkluose, kurių aidas pasklinda po Rusijos valstybinę žiniasklaidą.
Žmogus, turintis vynuogyną Italijoje, išdavikais vadina tuos, kurie pabėgo iš agresore tapusios Rusijos, ir grasina nacionalizuoti iš Rusijos pasitraukusių Vakarų koncernų verslą. Vokietijos Bundestagą, nusprendusį tiekti sunkiąją ginkluotę Ukrainai, jis palygino su nacių Reichstagu. D. Medvedevas nuolat skleidžia demagogiją neigdamas Ukrainos teisę egzistuoti, ukrainiečius, per Antrąjį pasaulinį karą ir nacių okupaciją netekusius milijonų gyventojų, vadina nacių pakalikais.
„Mūsų šaliai nusišvilpti į tai, kad G 7 nepripažins naujų sienų“, – taip D. Medvedevas komentavo Didžiojo septyneto pareiškimą niekada nepripažinti sienų pakeitimų, kurių Rusija siekia karine jėga. Rusijos pajėgų žiaurumų prieš Ukrainos civilius įrodymus jis vadino melagienomis, o Lenkijos aktyvumą padedant Ukrainai aiškino kaip Varšuvos norą atplėšti dalį Ukrainos žemių, taip akivaizdžiai siekdamas pasėti nepasitikėjimo sėklą tarp karo suartintų kaimynių.
Juodasis tinklaraštininkas
Nors D. Medvedevas kalba ir rašo ne taip vulgariai kaip V. Putinas ar profesionalūs propagandininkai, tačiau su tokia panieka, kokia 2008-aisiais buvo neįsivaizduojama.
Anuomet D. Medvedevas kalbėjo, kad „laisvė yra geriau nei laisvės trūkumas“, norėjo modernizuoti Rusijos ekonomiką, garsiai svajojo apie vietinį Silicio slėnį, bendravo su „Apple“ įkūrėju Steve'u Jobsu, susitikęs su Baracku Obama postringavo apie Rusijos ir Amerikos santykių „naują pradžią“, į Europą nuo „Lisabonos iki Vladivostoko“ integruotą Rusiją. Lagaminėlį susigrąžinus V. Putinui, pasirodė, kad D. Medvedevas – ne tik ūgiu, bet ir politinėmis galiomis menkas veikėjas, didis jis tik savo nusišnekėjimų šaltinio gyliu.
„Pinigų nėra. Bet jūs laikykitės. Geros dienos, geros nuotaikos ir sveikatos“, – šie aneksuoto Krymo gyventojams ištarti žodžiai tuomet jau Vyriausybei vadovavusio D. Medvedevo žodžiai tapo dar viena sparnuotąja fraze.
Dabar jis ėmė tiesti retorinius kelius Rusijos invazijai. D. Medvedevo tekste, kurį pernai spalį publikavo „Kommersant“, atvirai niekinti Ukrainos politikai, tyčiotasi iš Ukrainos prezidento kilmės, o pati šalis vadinta JAV kolonija. Kai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad D. Medvedevo straipsnis sutampa su Kremliaus nuomone, tapo aišku, kad tai ne asmeninė eksprezidento nuomonė.
D. Medvedevo aktyvumas negali būti nepastebėtas ne tik užsienyje ir ne tik dėl subtilumo stokojančios leksikos. Pernai vasarą vykusiuose Valstybės Dūmos rinkimuose dalyvavusios „Vieningosios Rusijos“ kandidatų sąraše, kurį, kaip sakoma, ir kas yra visai logiška, revizavo V. Putinas, partijos lyderio D. Medvedevo pavardės nebuvo.
Rinkimų kontekste šis faktas atrodė tarsi akivaizdus ženklas, kad buvęs pakaitinis prezidentas yra eliminuotas iš politikos. Juolab kad ir jo pavardę šalies žmonės buvo beužmirštą. 2017 m. lapkritį 11 proc. Levados centro apklausų dalyvių, paprašyti įvardyti patikimus šalies politikus, nurodydavo D. Medvedevo pavardę. 2019 m. pavasarį šis skaičius nukrito iki 2 proc. ir nuo iki 2020 m. kovo svyravo ties 2–3 proc.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, atrodo kitaip. D. Medvedevui buvo patikėta kita misija. Kas žino, kokios papildomos pareigos jam būtų skirtos tuo atveju, jei pagal paskirtį būtų panaudotos vasario 24-ąją į Ukrainą atsivežtos paradinės uniformos, o Volodymyro Zelenskio darbo kabinete sukiotųsi Maskvos statytinis Viktoras Janukovičius.
