Rytoj sukaks metai, kai Japoniją nusiaubė galingo žemės drebėjimo sukeltas cunamis, pradėjęs šalyje branduolinę krizę. Ar japonai atsigavo? Vargu. Tragedija pakeitė šalies gyvenimą.

Tragedijos kaina

Vardas Fukušima Japonijoje, regis, liks prakeiksmas. Kaip Hirošima, kurią Antrojo pasaulinio karo metais su žeme sulygino branduolinė bomba.

Dabar Japonijoje veikia vos dvi atominės elektrinės iš 54. Tokia katastrofos Fukušimoje kaina. Tiesa, kiek laiko ją japonai mokės – nežinia.

Milžiniškam šalies pramonės sektoriui elektros reikia kaip oro. Tuo naudodamiesi atominės energijos lobistai spaudžia vyriausybę nusileisti. Juolab kad Japonijos ekonomika jau kurį laiką neišbrenda iš recesijos.

Tiesa, Japonijoje nepriimta reikšti pasipiktinimo. Nei dėl vyriausybės sprendimo laikinai, o gal ir visam laikui, uždaryti elektrines, nei dėl ekonomikos nuosmukio.

Vis dėlto vyriausybės vadovas Yoshihiko Noda, pakeitęs buvusį premjerą Naoto Khaną, ramina, kad padėtis Fukušimos elektrinėje stabilizuota. Tačiau šalies energetikos sektoriaus padėtis sunki. Visos 54 šalies elektrinės po avarijos Fukušimoje turėjo pereiti vadinamuosius streso testus, visose turi būti atlikti būtini modernizavimo darbai. Deja, jie vilkinami.

Japonija kelis dešimtmečius buvo priklausoma nuo atominės energijos. Trečdalis elektros energijos šalyje buvo pagaminama būtent atominėse elektrinėse. Planuota, kad Japonijoje iki 2030 m. atsiras dar 14 naujų reaktorių.

Japonų dilema

Nors buvo kalbų apie galimybes Japonijai atsisakyti atominės energijos, proveržio nebuvo. Vis dėlto praėjusių metų Fukušimos tragedija pakeitė japonų nuomonę. Tik ar politikai ims ir atsisakys tokios rūšies energijos?

Lobistų iš įvairių branduoline energetika užsiimančių Japonijos bendrovių susivienijimas toje šalyje vadinamas Genpatsu mura – Atominiu kaimeliu.

Šis aljansas nekapituliavo. Priešingai, turi nemažą įtaką vyriausybei. O ir pats Japonijos premjeras ragina visas elektrines, kurios atitiks naujus saugumo reikalavimus, kuo skubiau paleisti. Y.Noda remia ir branduolinių technologijų eksportą, taip pat mokslo įstaigas, ruošiančias branduolinės fizikos specialistus.

Tiesa, vyriausybė planuoja pateikti parlamentui svarstyti įstatymą, kuriuo senesni nei 40 metų reaktoriai būtų sustabdyti. Remiantis šiuo teisės aktu visi reaktoriai, kurių amžius viršys galiojimo terminą, bus sustabdyti, nebent jų darbas iki 60 metų bus pratęstas specialiu įstatymu.

Didžiausi vyriausybės ir lobistų oponentai – ne aplinkosaugos grupės, o prefektūrų bendruomenės. Būtent šie žmonės tapo galingiausia jėga, nusiteikusia prieš atominę energetiką. Po Fukušimos nelaimės šių bendruomenių balsas nebegalėjo būti ignoruojamas.

Nors vyriausybė dosniai remia elektrinių modernizavimą prefektūrose, ne visi vietos politikai pritaria centrinės valdžios politikai.

Antai, Niigatos prefektūros gubernatorius Hirohiko Izumida perspėjo, kad prefektūros valdžia nebūtinai sutiks atnaujinti elektrinių darbą savo teritorijoje.

Kol kas vyriausybei nėra kito kelio, tik riboti elektros naudojimą. Matyt, ir šią vasarą japonams teks kęsti alinantį karštį, nes oro kondicionieriai naudoja daug elektros, kuri dabar Japonijoje, regis, brangesnė už auksą.

Kai kurioms įmonėms už pažeidimus buvo numatytos baudos. Tiesa, jų neprireikė. Niekas Japonijoje nesukčiavo. Namus žmonės vėsino kaip kas išmanė, o atėjus žiemai išsitraukė šiltesnių drabužių.

Daugelis įmonių bando apsirūpinti elektra pačios. Tačiau už alternatyvius energijos šaltinius – dujas ir naftą – tenka nemažai pakloti. Nenuostabu, kad šalies prekybos balansas 2011 m. pasiekė rekordinį neigiamą lygį.

Bet ne tik energijos stygius – problema. Kai kurie Japonijos regionai, nukentėję nuo cunamio, skundžiasi, kad centrinė valdžia nereaguoja į prašymą skirti tinkamą paramą.

Antai, Rikudzentakatos meras kovoja su centrine valdžia, kad sostinės biurokratai jam skirtų daugiau pinigų apsauginės užtvaros statyboms. Dabar, pasak mero, vietoj planuotų 15 metrų užtvaros finansavimas patvirtintas tik 12,5 metro.

Miestai vaiduokliai tebestovi

Kaip atrodo radioaktyviosiomis dalelėmis užterštas Japonijos regionas? Panašiai, kaip po tragedijos, nors kiti cunamio nusiaubti miestai ir kaimai kyla iš griuvėsių.

Kentas Sato, kuriam 29 metai, suvirinimo bendrovėje dirbantis jaunesniuoju partneriu, prieš metus kartu su dar pusseptinto tūkstančio žmonių buvo evakuotas iš Iitatės miesto Fukušimos prefektūroje. Nuo to laiko jis kartu su savo motina gyvena nuomojamame bute už valandos kelio nuo buvusių namų. Jo tėvas ir močiutė gyvena kitur.

Kartais vyras nuvyksta į Iitatę. Jis, kaip pasakojo „Der Spiegel“ žurnalistams, nori įsitikinti, kad viskas jo namuose evakuacinėje zonoje taip, kaip buvo palikta. Be to, jam reikia pašerti šunis, kuriuos paliko saugoti turto.

Apsauginių drabužių miestelyje nereikia, nes, kaip sako K.Sato, jis ir taip neišvengė radiacijos. Juk net tolokai nuo evakuacijos zonos radiacijos lygis didesnis nei norma.

Iitatė – vaiduoklių miestas. Jame liko tik senyvo amžiaus žmonės. Tik jų namuose temstant dega šviesos, daugiau niekur. Vyriausybė nesiryžo iškeldinti senolių. Jie liko užterštoje teritorijoje, nors juos prižiūri medicinos seselės.

K.Sato tai kelia nuostabą. „Jei mūsų politikai būtų garbingi, jie būtų uždarę visus kelius į miestą visam laikui ir aklinai. Būtume galėję pradėti gyvenimą kitoje vietoje. Neužterštoje vietoje“, – sakė vyras.

Miestelio meras užimtas, nes koordinuoja valymo darbus. Darbininkai dėvi apsauginius drabužius. Jie išveža užterštą gruntą iš sodų, plauna pastatus stipria srove. Tačiau K.Sato netiki, kad įmanoma likviduoti radiacijos padarinius: „Jie radioaktyvųjį cezį paprasčiausiai nuplauna į upes – tai viskas.“

Tarša toliau sklinda į įvairius šalies regionus. Antai Nihonmacu mieste netoli Fukušimos, kuris yra už evakuacinės zonos, neseniai atlikti radiacijos tyrimai parodė, kad čia jos lygis viršija leistinas normas.

Panika apėmusi visą šalį. Net Tokijuje žmonės matuoja radiacijos lygį namuose, iki šiol baiminasi pirkti maisto produktus.

Sostinės evakuacijos planas

Tiesa, Tokijo gyventojai gali džiaugtis. Jiems bent jau neteko palikti savo namų. O prieš metus viskas galėjo baigtis liūdniau.

Japonijos vyriausybėje per krizę ne kartą svarstytas juodasis Fukušimos krizės scenarijus.

30 japonų mokslininkų, teisininkų ir žurnalistų praleido daugiau nei pusę metų nagrinėdami Fukušimos krizę ir vyriausybės veiksmus per ją.

Tokio pobūdžio tyrimai – Japonijoje reti. Visuomenė pasitiki valdžia. Deja, Fukušimos tragedija – liūdna išimtis.

Ekspertai, vadovaujami itin gerbiamo Japonijoje intelektualo, buvusio dienraščio „Asahi Shimbun“ redaktoriaus Yoichio Funabashio, padarė 300 interviu su įvairiais pareigūnais.

400 lapų analizėje ekspertai patvirtino: per krizę vyriausybė ne visuomet žinojo, kas dedasi elektrinėje, todėl ne sykį svarstė ir Tokijo evakuacijos planą.

Kaip rodo tyrimas, per krizę vyriausybės nariai daug laiko praleido kalbėdami telefonu su elektrinės vadovu Masao Yoshida. Viename pokalbių šis perspėjo, kad padėtis Fukušimoje – kritinė, ir jei jis vykdys TEPCO nurodymą evakuoti darbuotojus, kurie bando aušinti reaktorių jūros vandeniu, padėtis taps nevaldoma.

TEPCO vadovas Masataka Shimizu spaudė Vyriausybę, kad ši nurodytų tučtuojau evakuoti darbuotojus.

Po dviejų elektrinėje įvykusių sprogimų atmosfera Ministrų kabinete įkaito iki raudonumo. Tuometis premjeras N.Khanas ir jo komanda ėmė svarstyti blogiausius scenarijus, jei darbuotojai iš elektrinės vis dėlto būtų evakuoti.

Kaip nurodoma ataskaitoje, tuo metu vyravo nuomonė, kad tokiu atveju, jei elektrinėje būtų įvykęs nevaldomas sprogimas, Tokijas būtų buvęs prarastas.

Tuometis N.Khano vyriausiasis kabineto sekretorius Yukio Edano per interviu ekspertams sakė: „Praradę Daiči būtume praradę Daini elektrinę, tada Tokajo. Jei tai būtų nutikę, logiška, kad būtume praradę Tokiją.“

Panika ministrus buvo apėmusi ir dėl šalia ketvirtojo reaktoriaus sandėliuotų panaudoto kuro strypų. Tik po penkių dienų iš sraigtasparnio buvo patvirtinta, kad šie buvo sėkmingai užpilti vandeniu.

Svarbiausiu krizės momentu tyrėjai įvardijo premjero sprendimą tiesiogiai spausti TEPCO, kad darbuotojai nepaliktų elektrinės.

„Premjeras turėjo savo minusų ir padarė klaidų, tačiau jo sprendimas nurodyti TEPCO palikti darbininkus elektrinėje išgelbėjo Japoniją“, – pabrėžė Y.Funabashi.

Traumuoti žmonės

O kaip jaučiasi tie didvyriai, kurie gelbėjo Japoniją elektrinėje?

„Der Spiegel“ pakalbino psichiatrą Juną Shigemurą, kuris dirba su Fukušimos Daiči ir Daini elektrinių darbuotojais.

Deja, kaip sakė vyras, TEPCO darbuotojai – Japonijos raupsuotieji. Psichiatras neima pinigų – jis savanoris.

„Der Spiegel“ žurnalistai pasiteiravo, ar vyras nebijo radiacijos?

J.Shigemura atsakė, kad nėra buvęs Daiči elektrinėje, kurioje įvyko sprogimai, nes pagalbos centras įsikūrė Daini elektrinėje, už 10 km, kur radiacijos lygis – menkas.

Vis dėlto jis pridūrė, kad žmona nebuvo patenkinta.

„Kai tik pradėjau dirbti, ji man iškėlė ultimatumą: “Aš arba atominė elektrinė.„ Tačiau kelis kartus ten nuvykau ir žmona susitaikė“, – pasakojo J.Shigemura.

Paklaustas, kaip jis vertina elektrinių darbininkų, kurie išgyveno krizę, psichologinę būklę, J.Shigemura pabrėžė, kad juos slegia didžiulis kaltės jausmas.

„Jie manė, kad mirs sprogus reaktoriui. Tačiau jie turėjo dirbti savo darbą, gelbėti savo šalį. Juk daugelis gyvena toje teritorijoje, kur cunamis viską nušlavė. Tie žmonės neteko namų, jų šeimos buvo priverstos išvykti. O visuomenė juos kaltina, kad šie kalti dėl nelaimės. Šie darbuotojai nevadinami herojais, kaip Europoje. Kažkas darbininkams atsiuntė šviežių daržovių, nes TEPCO negalėjo atvežti maisto į evakuacijos zoną. Tas kažkas slapta atsiuntė maisto, kad nebūtų apšauktas padedantis elektros bendrovės darbuotojams“, – pasakojo J.Shigemura.

Psichiatras pridūrė: „Jūs net neįsivaizduojate, kaip smarkiai jie traumuoti. Kai tokia nelaimė, kaip cunamis smogia bendruomenei, vienas iš penkių žmonių išgyvena didelę psichologinę traumą. Tarp policijos, ugniagesių, kitų pareigūnų, kurie susidūrė su tragedija, šis procentas – 10 arba 20 proc., o tarp TEPCO darbuotojų – gerokai didesnis.“

Kokie nelaimės Fukušimoje padariniai?

J.Shigemura: „Kalbėjau su vienu maždaug 30 metų TEPCO darbuotoju. Jo namas stovėjo prie vandenyno ir jį sugriovė cunamis, žuvo 7 metų sūnus. Jis bandė išvykti ir išsinuomoti butą kitame regione. Tačiau savininkas pareiškė, kad neleis vyrui nuomotis buto, nes jis dirba TEPCO. Kai pagaliau rado būstą, ant jo durų kaimynai priklijavo skelbimą: “TEPCO darbuotojai – nepageidaujami.„ Jis gavo gana didelę radiacijos dozę, todėl buvo paskirtas dirbti prie stalo, nors to nemoka ir jam tai nepatinka. Vyras bijo, kad susirgs vėžiu, turi finansinių sunkumų, nes atlyginimas buvo sumažintas, taip pat jis prarado namus. Vyras turi bėdų ir šeimoje. Jo motina per cunamį prarado vyrą. Moteris kaltina save, kad nesugebėjo išgelbėti sutuoktinio ir anūko, todėl nuolat verkia. Kai po darbo pareina namo, jis ir ten nesijaučia gerai“, – sakė psichiatras.

Paklaustas, kodėl visi TEPCO darbuotojai nemeta darbo, psichiatras atsakė, kad dėl daugelio priežasčių.

„Vieni yra lojalūs savo bendrovei ir nori ją išsaugoti. Kiti dirba dėl pinigų. Apie 3 tūkst. darbuotojų kasdien važiuoja dirbti į Daiči elektrinę. Jie dirba sunkų darbą. Mano septynių psichiatrų komanda dirba su maždaug 1 tūkst. darbuotojų. Šiuos darbuotojus mes laikome ypatingos rizikos grupe, nes jie prarado kolegas, šeimas, susidūrė su finansiniais sunkumais. Žinoma, norėčiau pasimatyti su visais darbininkais, tačiau tai neįmanoma. Mes turime daryti kompromisus“, – sakė J.Shigemura.