Minske savaitės pradžioje vykusio Eurazijos žiniasklaidos forumo dalyviai diskutavo dėl šiais laikais tebegyvuojančio reiškinio – cenzūros.

Vietoj premijos – teismas

Vienoje per renginį vykusių diskusijų „Internetas: beribė informacija ir laisvės ribos“ daug dėmesio skirta cenzūros Rusijoje problemai.

Šią diskusiją įkvėpė Rusijos Čerepoveco teismo sprendimas vieno Rusijos tinklaraštininko Vitalijaus Dunajevo tekstą pripažinti ekstremistiniu ir propagandiniu. Po teismo sprendimo tinklalapis, į kurį rašė daugiau nei 56 tūkst. autorių, buvo uždarytas.

Teismo išvadoje buvo tvirtinama: „Pateiktos medžiagos autorius V.Dunajevas kritikuoja bendrovės “Severstal„, vietos, srities ir federalinę valdžią. Visa tinklalapyje pateikiama informacija yra neigiama, atskleidžianti amoralius ir neteisėtus minimų asmenų veiksmus. Šitie tekstai yra propagandiniai.“ Ši teismo išvada sukėlė į forumą susirinkusių žurnalistų juoką.

Vienas diskusijos dalyvių, Rusijos interneto leidėjų asociacijos prezidentas Ivanas Zasurskis, skaitydamas teismo išvadą, tvirtino, kad „tai juokas pro ašaras, parodantis liūdnas tendencijas“.

„Jeigu ne paskutinis sakinys, mes galėtume manyti, kad tai pagiriamoji kalba prieš įteikiant žurnalistui apdovanojimą už atliktą tyrimą. Tačiau taip nėra. Pasirodo, visus šiuos faktus galima interpretuoti ir kitaip“, – sakė I.Zasurskis.

Ukrainos dienraščio „Kijevskaja pravda“ vyriausiąjį redaktorių Vadimą Dolganovą papiktino tai, kad nubaudus vieną autorių nustojo funkcionuoti visas tinklalapis, kuriame savo tekstus publikavo net 56 tūkst. žmonių.

„Tai man primintų situaciją, jeigu viename rajone būtų padarytas nusikaltimas. Arba, tarkim, ateina policija ir sako: “Jūsų rajone pas kurį vieną yra narkotikų, dabar mes apsupsime jūsų rajoną ir nepaleisime nieko. Sėdėsite kaip kalėjime. Be to, tai ne prokuroro kompetencija", – piktinosi V.Dolganovas.

Sovietmečio dvelksmas

Taikant panašią praktiką, pasak dalyvių, dėl vieno vaizdo klipo būtų galima uždaryti ir visą „Youtube“ svetainę arba kokį nors socialinį tinklą.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad nedideliuose Rusijos miesteliuose, ypač ten, kur stovi didelės gamyklos ir yra susiklostę stiprūs valdžios bei verslo ryšiai, objektyvi kritika beveik neįmanoma.

Tiesa, internetas išlieka vienintelė terpė, kur vis dar galima laisvai reikšti savo nuomonę.

„Manau, kad tokiuose miestuose apie asmeninės nuomonės reiškimą leidiniuose negali būti nė kalbos. Internetas – tai vienintelė terpė. Kita vertus, ar tai cenzūra?“ – retoriškai klausė I.Zasurskis.

Dalyviai prisiminė, kaip sovietmečiu, prieš išspausdinant straipsnį, visuomet tekdavo susidurti su cenzoriumi. Vienas diskusijos dalyvių prisiminė, kaip jis 1985 m. parašė savo pirmąjį straipsnį apie Zelenogrado miestą.

„Straipsnyje paminėjau penkias gamyklas, nunešiau redaktoriui. Jis pasitiko išskėstomis rankomis. O paskui, sako, eik pas cenzorių. Cenzorius kažkodėl kiekvienoje redakcijoje sėdėdavo ne kur nors rūsyje, o pačiame aukščiausiame aukšte. Nueinu, o ten sėdi tokia teta pilkomis akimis ir varto knygą, kur sąrašas įmonių, kurių negalima minėti spaudoje. Straipsnį teko perrašyti. Štai čia yra cenzūra“, – pasakojo vienas diskusijos dalyvių.

Visi dalyviai sutarė, kad dabar Rusijoje tokios cenzūros, kaip sovietmečiu, nėra, nes kiekvienas rašo ką nori.

„Cenzūros nėra, tačiau persekiojama už tai, ką parašei. Ir tai nėra gerai. Tai bauginantis reiškinys“, – teigė I.Zasurskis.

Kliuvo ir amerikiečiams

Kalbėdami apie interneto laisvę forumo dalyviai pabrėžė, kad JAV išrastas internetas tėra šios valstybės įrankis, skirtas pasauliniams informacijos srautams kontroliuoti.

Vienas žurnalistas iš Pietų Osetijos skundėsi, kad nuo Gruzijos atsiskyrusiai valstybei lig šiol nesuteikiamas šalies domenas. Kalbėtojas įžvelgė kai kurių valstybių „piktus kėslus“.

Negavęs konkretaus atsakymo, jis pateikė dar vieną pavyzdį, kaip JAV bando kontroliuoti interneto erdvę.

„Kai buvo karas Jugoslavijoje, visoje šalyje dingo internetas. Manau, neatsitiktinai. Tai, manau, turėjo įtakos karo baigčiai“, – svarstė osetinas.

Tačiau ši sąmokslo teorija sukėlė šypseną diskusijos vedėjui, garsiam Rusijos žurnalistui ir laidų vedėjui Antonui Chrekovui.

„Ar jugoslavų priešlėktuvinė gynyba būtų numušusi visus amerikiečių lėktuvus, jeigu būtų buvęs internetas. Galbūt Slobodanas Miloševičius įsijungtų kompiuterį ir “Google„ paieškos sistemoje įvestų užklausą “koks likimas laukia diktatorių", – juokėsi A.Chrekovas.

Estai forumą ignoravo

Šiemet vykusiame žurnalistų forume dalyvavo 14 posovietinių valstybių žiniasklaidos atstovų.

Tarp delegacijų nebuvo Turkmėnijos atstovų, o estams atstovavo tik rusakalbiams Estijos gyventojams skirtų leidinių darbuotojai.

Pernai forume tarp Estijos delegacijoje buvusių rusų ir estų kilo konfliktas. Estai apkaltino Estijos tinklalapio err.ee apžvalgininką Igorį Kulakauską išdavus savo šalies interesus ir pareiškė, kad jo teiginiai forume neatspindi visų estų nuomonės.

Pernai daug kritikos Estijai ir jos sprendimui įstoti į ES pažėręs I.Kulakauskas šiemet kalbėjo atsargiau ir net pabrėžė, kad Rusijos politika Estijos atžvilgiu dažnai kenkia vietos rusakalbiams.

Forumas tapo tradicija

Rusijos naujienų agentūros „RIA Novosti“ surengtas forumas Baltarusijoje vyko gruodžio 10 ir 11 d. Jame dalyvavo daugiau kaip 200 žiniasklaidos atstovų iš Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) valstybių, Baltijos šalių ir Gruzijos.

Iš Lietuvos šiais metais į renginį atvyko ne tik lietuviškų, bet ir rusiškų bei lenkiškų Lietuvoje leidžiamų leidinių atstovai.

Renginio temos – „Žiniasklaidos vaidmuo integracijos procesuose“, „Nestabilus pasaulis. Globalizacijos procesai ir medijos erdvė“, „Naujas tradicinės žiniasklaidos gyvenimas“, taip pat diskusija „Internetas: neribota informacija ir laisvės ribos“.

Pirmąjį Europos ir Azijos žiniasklaidos forumą agentūra „RIA Novosti“ surengė 2006 m. Renginio tikslas buvo suvienyti buvusių Sovietų Sąjungos respublikų žurnalistus.

Organizatoriai tvirtina, kad forumas skirtas žiniasklaidos atstovams iš NVS, Baltijos šalių ir Gruzijos keistis patirtimi, nors dažnai per šį renginį daug dėmesio skiriama ir neformaliai bendrauti.

Pirmieji keturi susitikimai, kuriuos tradiciškai veda garsūs posovietinių respublikų žurnalistai, vyko Maskvoje. 2010 m. forumo dalyviai susirinko Ukrainos sostinėje Kijeve, o pernai – Kazachstano sostinėje Astanoje.