Rusijos tankų ir aviacijos traiškytai tautai labai sunku ir reikia pagalbos, bet gruzinai neprarado savo dvasios

Tbilisio oro uostas tuščias ir ramus. Šešėlyje slepiasi taksistai, iš lėto darbuojasi kelių darbininkai, nuobodžiauja policininkai. Karo nė kvapo – ramus, karštas vidurdienis.
Tbilisyje karo taip pat nė ženklo. Įprasta rutina, žmonės neskubėdami tvarko savo reikalus, ilsisi pavėsiuose ar prie fontanų, važinėja visuomeninis transportas, veikia parduotuvės ir bankai. Tiesa, gal šiek tiek mažiau automobilių gatvėse, bet rugpjūtis – šį mėnesį Tbilisyje gyvenimas visuomet aprimsta.

Vis dėlto išorės ramybė apgaulinga. Prie daugelio mokyklų būriuojasi žmonės. Ne, mokslo metai neprasidėjo. Jie – pabėgėliai iš Pietų Osetijos, netoli esančio miesto Gorio ir aplinkinių kaimų. Sakoma, kad jų apie 30 tūkst. Laimingieji apsistojo pas gimines, visi kiti – kur papuolė: mokyklose, darželiuose, apleistuose visuomeniniuose pastatuose. Tarp jų nuolat kursuoja mikroautobusai ir sunkvežimiai su maistu, vaistais, kitais pirmo būtinumo daiktais.

"Pats pamatysi"

Prie Atviros Gruzijos fondo, kuris yra vienas iš humanitarinės pagalbos koordinatorių, į vieną tokių mikroautobusų pakrauname maišus agurkų, pomidorų, kitų daržovių, didžiulius puodus karšto viralo ir išvykstame. Pakeliui sustojame prie parduotuvėlės. Iš jos vyrai išneša tris didžiulius maišus duonos.
"Ten yra apie 180 pabėgėlių. Pats pamatysi", – į kalbas nelabai iš pradžių leidžiasi išvežiotojai savanoriai.
Privažiuojame apleistą pastatą, prie kuriuo būriuojasi kelios dešimtys vyrų, moterų ir vaikų. Čia buvę kultūros namai, dabar – avarinės būklės dviejų aukštų pastatas. Iškrauname maistą. Viduje, kur truputį vėsiau, – kelios dešimtys moterų, kai kurios glaudžia prie savęs vaikus. Neramiai žvalgydamiesi pirmyn ir atgal vaikštinėja vyrai.
"Jiems šokas. Pastebėjai, jie žiūri į vieną tašką ir tarsi nieko nemato", – truputį vėliau, atsiradus abipusiam pasitikėjimui, sakys vienas iš savanorių išvežiotojų Zurabas.
Užlipu į antrą aukštą. Ne ką geriau nė pirmame aukšte – išdaužyti langai, statybinės atliekos, dulkės ir purvas. Gal tik nėra tos bjaurios tualeto smarvės, kuri riečia nosį pirmame aukšte, ten, kur pabėgėliams patiekiamas maistas.
– Kur jie miega? – nulipęs žemyn paklausiu.
– Viršuje, – rodydamas į antrą aukštą sako kitas vyras, padedantis išdalinti būtinus daiktus, Arčilas.
– Bet juk ten nėra nei lovų, nei čiužinių ir joks skuduras nepatiestas ant žemės, – neatstoju.
– Nėra, – liūdnai atsako Arčilas ir nuovargio kupinu žvilgsniu nužvelgia salę. Jis pavargęs. Humanitarinę pagalbą išvežioja nuo ryto ir nors jau vakaras, jis dar nieko neturėjo burnoj, o dar tas bejėgiškumo kartėlis, kuris lydi kiekvieną kartą, kai apsilankai pas pabėgėlius.

Nieko nebeturi

"Aš Tbilisyje jau penkias ar šešias dienas. Iš pradžių buvau pas gimines, o dabar čia, ant grindų. Giminės visų nebegali sutalpinti, – kitoje pabėgėlių stovykloje – vidurinėje mokykloje, kalbėjo į septintą dešimtį įkopęs vyras.
Jis gyveno prie pat Pietų Osetijos sienos ir pabėgo, kai Rusijos artilerija ir aviacija pradėjo bombarduoti jo kaimą.
"Pabėgau taip, kaip dabar esu, – pasakojo nutrintomis kelnėmis ir pablukusiais marškiniais vilkintis vyras. – Viską palikau: ir ūkį, ir karves. Nieko nebeliko."
Čia pat jis pridūrė, kad bėgo ne tik nuo bombų: "Žudė jie ne tik kareivius. Netoli mano kaimo nušovė merginą. Už ką? Ji juk ne vyras, ji niekada nekariautų."
"Maldauju jūsų, nupirkite balionėlį. Juk tik vienas laris (apie 1,5 litų – red. past.). Aš iš Cchinvalio, nebeturiu nieko, neturiu net už ką pavalgyti", – vienoje rankoje laikydama įvairiaspalvius balionėlius, kita tiesdama registracijos kortelę prašė senutė ašarų kupinomis akimis Tbilisio centre.
Dalis Tbilisio gyventojų, kaip jau minėti Arčilas ir Zurabas, metė visus savo darbus ir savanoriškai, be jokio atlygio, dirba su pabėgėliais, o dauguma tbilisiečių pas pastaruosius bent po darbų užsuka su maistu ar kitais daiktais. Žmonės skambina vieni kitiems, prašo surinkti rūbų, nenaudojamų indų ir kitų daiktų, kurie galėtų praversti pabėgėliams.

Baisiausia buvo pirmadienį

"Žinai, visa tai mums buvo didžiulė staigmena. Mūsų šeima jau buvo suplanavusi atostogas prie jūros, viskas klostėsi puikiai. Ir štai... bumt – karas. Mes iki šiol negalime atsigauti ir susivokti", – pasakojo vidutinio amžiaus moteris, Manana.
Ypač baisu visiems buvo pirmadienį. Tuomet pranešta, kad Rusijos armijos tankų ir šarvuočių kolona žygiuoja į Tbilisį, o Gruzijos politikai įspėjo gyventojus, kad tai gali būti paskutinis mūšis. Mieste prasidėjo panika. Žmonės puolė šluoti parduotuves, pirkti kurą. Lietuvos ambasada, kaip juokauja diplomatai, tapo viešbučiu. Nedideliame pastate ant čiužinių naktį praleido kelios dešimtys čia saugios prieglaudos ieškojusių lietuvių ir gruzinų, tarp jų ir kūdikis.
"Aš buvau įsitikinęs, kad jie šturmuos Tbilisį ir manau, kad toks buvau ne vienas. Nežinau, kodėl jie to nepadarė. Gal George'o W.Busho kalba juos atgrasė?" – samprotavo Mananos vyras Georgijus, prisiminęs baisųjį pirmadienį.

Taip ir nepamatė priešo

Dar kraupesni atsiminimai slegia 21 metų Šotą. Jis buvo vienas iš daugiau nei 15 tūkst. rezervistų, apsistojusių Rusijos aviacijos bombarduotame Goryje.
"Pirminė užduotis buvo užtikrinti tvarką Pietų Osetijos kaimuose, kuriuos išlaisvino reguliarioji armija. Bet mes taip ir likome Goryje, kurį ir bombardavo, ir apšaudė rusai", – nervingai sukinėdamas rankoje mobilųjį telefoną pasakojo jaunuolis.
Vėliau jis parodė telefonu filmuotus kadrus iš Gorio – kariai, medikai, raudančios moterys, vyrai ieškantys artimųjų pavardžių sužeistųjų ir žuvusiųjų sąrašuose, iškabintuose ant medžių miesto centre. Telefone buvo ir mažamečio berniuko nuotrauka, kurioje matyti skeveldrų išraižyta jo smulki nugarėlė.
"Kai lėktuvai pradėjo bombarduoti miestą, kilo didžiulė panika. Puolėme slapstytis, lįsti į rūsius. Neturėjome jokios technikos, tik kalašnikovus, o ką su jais padarysi..." – kalbėjo Šota.
Giliausiai jo atmintyje tikriausiai įsirėš naktis į šeštadienį. Tuomet Šota prabudo nuo kurtinančio garso. Mokyklos, kur jo būrys buvo apsistojęs, antrame aukšte, įvyko sprogimas. Jam pasisekė išgyventi, bet vėliau iš griuvėsių teko traukti kovos draugų kūnus. Žuvo mažiausiai keturi jaunuoliai.
"Mes taip ir nepamatėme priešo, ant mūsų krito tik bombos ir artilerijos sviediniai", – sakė Šotas, kurį praėjusio šeštadienio vakarą evakavo į Tbilisį ir paleido iš armijos.

Aukų labai daug

Ne daugelis galėjo išvysti priešą net būdami priešakinėse fronto linijose. Gerus ryšius Gruzijos kariuomenėje turintis Notaras pasakojo, kad iš pradžių viskas ėjosi kaip per sviestą. Įnirtingai ir nepaliaujamai apšaudžius gruzinų kaimus buvo nuspręsta pulti Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį. Gruzijos specialiosios pajėgos bei reguliarioji armija užėmė miestą ir jo apylinkes. Buvo sunaikinta ir dešimtys įsiveržusių Rusijos tankų, šarvuočių, bet rusų aviacijos ir artilerijos persvara padarė savo.
"Aš asmeniškai kalbėjau ir su kariais, ir su specialiųjų pajėgų nariais, kurie kovėsi fronte. Dauguma jų pasakojo, kad net nematė gyvų kareivių. Juos užmėtė bombomis ir ne paprastomis, o kasetinėmis, kurias draudžia tarptautinė konvencija, – emocingai ir neslėpdamas apmaudo pasakojo Notaras. – Rusai pasiuntė ir strateginę aviaciją, t. y. lėktuvus, kurie bombas mėto iš 20 km aukščio. Kas tokius bombonešius gali numušti? Ką mes galėjome padaryti?"
"Žuvo daug gerų vyrų. Juos tiesiog sutraiškė aviacija ir artilerija. Jie tikriausiai net iššauti iš savo kalašnikovų nesuspėjo", – apgailestavo jis.
Nėra tiksliai žinoma, kiek karių ir civilių žuvo per konfliktą. Tbilisyje kalbama, kad aukų yra 6–7 tūkst. Liudininkai taip pat pasakoja matę labai daug žuvusių gruzinų kariškių.
"Lėktuvai bombardavo žiauriai. Mačiau šimtus, o gal net tūkstančius mūsų kareivių lavonų Cchinvalyje", – prisiminė vienas pabėgėlis, dabar besiglaudžiantis jau minėtoje Tbilisio mokykloje.
Nepaisant aukų ir nežinomybės dėl ateities, gruzinai nepraranda dvasios.
"Pasiimsime kalašnikovą ir eisim į kalnus, į miškus. Būsim kaip jūs, lietuviai buvote, "miško broliais", – ryžtingai kalbėjo Mamuka, kuris metė sėkmingą verslą užsienyje ir per Armėnijos sostinę Jerevaną grįžo į tėvynę.