Kadangi JAV ir Europos vyriausybės nebegalėjo pateisinti didžiulių pajėgų Afganistane, teko trauktis, apie pasibaigusią saugumo paramos operaciją sako Danijos karališkojo gynybos koledžo profesorius Peteris Jakobsenas. „Dabar svarbiausia, ar afganistaniečių saugumo pajėgos ir likusios NATO bei Amerikos pajėgos gali pristabdyti Talibaną, kad šis nedestabilizuotų visos šalies. Svarbiausia, kad saugumo pajėgos [...] galėtų kontroliuoti pagrindinius žmonių centrus ir pagrindinius kelius. Jeigu tai bus įmanoma, pajėgos traukiasi laiku. Bet, jei viskas žlugs, tai bus aiški klaida ir politinė nesėkmė“, – teigia jis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Deividas Šlekys taip pat mano, kad dabar, kai traukiasi Vakarų pajėgos, Talibanui kovoti bus daug lengviau: „Ar Afganistane buvo pasiekti norimi tikslai? Esu labai skeptiškas. Manau, kad tai – Vakarų strateginis pralaimėjimas. Galima maskuoti, šnekėti, bet iš esmės mes ten iš ten pabėgome.“

Misija baigiasi, o Talibanas aktyvėja

Šį mėnesį baigiasi 13 metų trukusi saugumo paramos operacija Afganistane. Pasibaigus kovinei misijai, NATO IR JAV pajėgų tikslas ten bus tik mokyti, patarti ir padėti Afganistano saugumo pajėgoms. Tačiau Talibanui intensyvinant atakas, kyla klausimas, ar šis metas baigti misiją tinkamiausias, net jei nėra kito kelio.

Pirmadienį Kabule, nuleidžiant vėliavas, pagerbti 50 skirtingų tautų kariai. Oficialiai baigiant po rugsėjo 11-osios įvykių 2001 m. prasidėjusią  JAV ir NATO kovinę misiją, kuria siekta apsiginti nuo Talibano puolimo, Tarptautinių saugumo paramos pajėgų vadovas, JAV generolas Johnas Campbellas sakė, kad Afganistano saugumo pajėgos gerai atlieka darbą, o svarbiausia yra toliau tęsti pokyčius: „Priartėjome prie šių metų kovų pabaigos, antro laikotarpio, kai vadovauja afganistaniečiai. Šalies saugumo pajėgos ir toliau demonstruoja kompetenciją, drąsą ir gebėjimus labai sudėtingoje kovoje.“

Realybė kebloka:  misija baigiasi arba transformuojasi tuo metu, kai daugėja Talibano puolimų, taip pat – ir Kabule, o šiemet Afganistano pajėgos patyrė rekordinį aukų skaičių. JAV prezidentas Barackas Obama neseniai leido surengti operacijas prieš Talibano ir „Al Qaeda“ kovotojus. Metų pradžioje karių bus maždaug tūkstančiu daugiau, nei planuota.

Intensyvėjantis smurtas nėra veiksnys, dėl ko nutarta palikti daugiau JAV karių, sakė Saugumo departamentas. Tai esą dėl dvišalio saugumo susitarimo, kuris leidžia tam tikrą skaičių pajėgų palikti pasibaigus kovinei misijai.

Danijos karališkojo gynybos koledžo profesorius Peteris Jakobsenas įsitikinęs, kad Tarptautinės saugumo pagalbos apsaugos (ISAF) ir JAV kariniai vadovai būtų norėję daugiau laiko. Bet tai nebuvo įmanoma – JAV negalėjo pateisinti didžiulių pajėgų laikymo Afganistane, Europos vyriausybės – taip pat.  Taigi kito pasirinkimo, išskyrus trauktis, nebuvo.

„O dabar svarbiausias klausimas – ar afganistaniečių saugumo pajėgos ir likusios NATO bei Amerikos pajėgos gali kaip nors pristabdyti Talibaną, kad šis nedestabilizuotų visos šalies. Svarbiausia, kad saugumo pajėgos, remiamos JAV ir likusių NATO pajėgų, galėtų kontroliuoti pagrindinius žmonių centrus ir pagrindinius kelius. Jeigu tai bus įmanoma, galima sakyti, kad pajėgos traukiasi laiku. Bet, jei viskas žlugs, tai bus aiški klaida ir politinė nesėkmė“, – mano P. Jakobsenas.

Vakarai iš Afganistano tiesiog pabėgo

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius D. Šlekys sako, kad Talibano puolimas ir intensyvėja dėl pajėgų mažėjimo. O tai, kad Talibanas tiek metų išgyveno ir nebuvo sunaikintas kaip judėjimas, rodo, kad jie turi puikius išgyvenimo įgūdžius ir moka planuoti.

„Žinodami, kada išeis vakariečiai, jie perkūrė savo strategiją ir dabar intensyvina veiklą. Vietinės Afganistano pajėgos vienur parengtos geriau, kitur – prasčiau, jų gretose, kaip rodo liūdni atvejai, būna infiltruotas vienas kitas ir „blogietis“, tad su jomis kovoti daug lengviau negu su vakariečiais“, – pastebi VU Lektorius.

Jo teigimu, 1,5 tūkst. karių – ne dešimtys tūkstančių, tačiau B. Obamos tikslas – pasitraukti iš Afganistano. „Ar Afganistane buvo pasiekti norimi tikslai? Esu labai skeptiškas. Manau, kad tai – Vakarų strateginis pralaimėjimas. Galima maskuoti, šnekėti, bet iš esmės mes ten iš ten pabėgome“, – mano D. Šlekys.

Afganistaną didžioji dalis pajėgų palieka kaip niekada saugų ir klestintį, sakė generolas J. Campbellas. Daug kas sutinka, kad padėtis Afganistane dabar tikrai geresnė nei prieš civilinį karą ir geresnė nei valdant Talibanui. Kalbant apie infrastruktūrą, demokratiją, moterų teises, geresnė nei prieš 2001 m.

Tačiau vertinimų yra visokių. D. Šlekys sutinka, kad iš dalies Afganistanas turtingesnis, nes Vakarai jam skyrė milijardus. Tačiau kai kas pralobo, o kai kas nuskurdo, be to, korupcija ir narkotikų verslas tik išaugo. Nors buvo pastatyta mokyklų, ligoninių, nutiesti keliai, norimų rezultatų, pabrėžia VU lektorius, negauta – duomenys rodo, kad iš tiesų tėvai leidžia vaikus į mokyklą tik gavę Talibano leidimą. Taigi vargu ar tokią padėtį galima vadinti pergale prieš Talibaną.

D. Šlekys svarsto, gal tarptautinės misijos nuopelnu iš dalies galima laikyti tai, kad Talibanas vis dėlto tapo kažkiek nuosaikesnis: „Turbūt iš būtinybės kažką daryti Vakarų valstybės pradėjo šnekėti, kad galima eiti į tam tikrą diplomatinį kontaktą su Talibanu. Man tai primena „Hamas“ ir „Hesbula“. Šios teroristinės organizacijos tapo kone politinėmis partijomis. Jos yra Libane, Palestinos valdžioje, ir čia tikimasi, kad, kai jos taps politiškesnės, jų radikalusis karinis sparnas nuslops.“

Per 13 metų – tūkstančiai žuvusiųjų

Kalbant apie misiją Afganistane, įprasta paminėti skaičius – iš viso žuvo 3,5 tūkst. užsieniečių karių, dauguma – amerikiečiai. O, neskirstant į tautybes, iš viso vien šiemet per kovos veiksmus žuvo daugiau kaip 4,5 tūkst. karių.

Pasak Danijos karališkojo gynybos koledžo profesoriaus P. Jakobseno, pradėjus NATO misiją, netekti 3,5 tūkst. karių niekas tikrai nesitikėjo. Antraip operacija būtų buvusi kitokia.

„Bet, pažiūrėjęs, kaip ją vykdėme, ir prisiminęs patirtus sunkumus Helmundo provincijoje, kur buvo daug žudynių, manau, kad skaičius toks, kokio ir galima tikėtis. Be to, reikia atsižvelgti į operacijos ilgumą. Net sakyčiau, kad, palyginti su ankstesniais periodais, tai mažai, nes daug sužeistų ir sužalotų žmonių išgelbėta dėl labai greito atsako, medicininės evakuacijos ir pan.“, – kalba P. Jakobsenas.

D. Šlekys sako, kad statistika neįtraukia daugybės sužeistųjų, turinčiųjų psichologinių problemų, tačiau sutinka, kad, turint omenyje trukmę ir mastą, 3,5 tūkst. užsieniečių per 13 metų – nedidelis skaičius. Kita vertus, per visą tą laiką keitėsi ir žmonių suvokimas apie tai, kiek žuvusių kare yra daug.

„Jei kas nors pasakytų, kad Pirmajame pasauliniame kare per mūšį žuvo 3  tūkst. karių, tai būtų ir tragedija, ir kartu toleruojama. Dabar ir vienas žuvęs karys Vakarų visuomenėse kai kuriais atvejais jau yra politinis skandalas, nes žmonės pasikeitė ir kitaip vertina karo, kaip įrankio, reikalingumą“, – pabrėžia VU lektorius.

Vakarai daugybę kartų keitė misijos tikslus

Per visą misijos laikotarpį Afganistanas išsirinko prezidentą, kuris žada dėmesio skirti korupcijai, darbo vietų kūrimui ir, kad palaikytų santykius su buvusiu prezidentu Hamidu Karzajumi, įsteigė Nacionalinio lyderio kabinetą. Beveik niekas neabejoja: kuriant įstatymais grįstą vyriausybę bei siekiant stabilaus ir demokratiško Afganistano, bene didžiausios ir buvo vidinės šalies problemos – dėl korupcijos mastų, vidinių politinių nesutarimų tikslas tapo iš esmės nepasiekiamas.

O, anot P. Jakobseno, vis dėlto akivaizdi NATO klaida – sprendimas trauktis iš sostinės Kabulo. Profesoriaus nuomone, didžioji problema buvo gero valdymo trūkumas Kabule, taip pat – Pakistano vyriausybės, kuri ir toliau rėmė Talibaną bei kitas grupuotes, nenoras bendradarbiauti.

„Jei 2003 m. būtume žinoję, ką žinome dabar, būtų buvę akivaizdu, kad NATO reikėjo likti sostinėje, atlikti didžiules mokymų ir mentorystės operacijas, o paplitimo palikus šią šalį klausimą palikti patiems afganistaniečiams. Tai nebūtų drastiškai pakeitę šiandieninės operacijos, bet NATO būtų praradusi mažiau pajėgų ir tai Aljansui bei visai tarptautinei bendruomenei būtų kainavę mažiau“, – teigia P. Jakobsenas.

D. Šlekys pastebi, kad per visus 13 metų daug kartų keitėsi pats tikslas, dėl ko Vakarai buvo Afganistane. Tai esą galima pamatyti vien lyginant JAV  prezidento George`o Busho ir buvusio britų premjero Tony Blairo kalbas.

Iš pradžių siekta pagauti Osamą bin Ladeną ir nubausti jam padėjusį Talibaną. Kai tai nepavyko, atsirado Irako klausimas, ir Afganistanas nuėjo į paraštes, atsirado bendrame Vidurio Rytų demokratizacijos projekte. Vėliau – šnekos apie stabilumo garantavimą, režimo, draugiško Vakarams, kūrimą.

Paskui, sako D. Šlekys, vėl kalbama, kad reikia sunaikinti Talibaną, o T. Blairas dar nori kariauti prieš narkotikus.  „Taigi tikslas, dėl ko Vakarai buvo Afganistane, per tą dešimtmetį pasikeitė mažiausiai keturis kartus. O tai košmaras generolui – kaip planuoti operacijas, jei 2001 m. politiniai vadovai nurodo vieną užduotį, po dvejų metų sako visai ką kita, po trejų metų – vėl ką kita“, – teigia VU lektorius.

Lietuviai Afganistane gavo neįkainojamos patirties

Nuo sausio pirmosios prasideda mokomoji misija. Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas, brigados generolas Vilmantas Tamošaitis primena, kad misija jau dabar nebebuvo visiškai kovinė, o nuo sausio keičiasi vien į mokomąją. Labiausiai atskiroms šalims, kartu ir Lietuvai, tai reiškia didelį pajėgų mažėjimą – iš viso Afganistane dabar liks maždaug dešimt kartų mažiau pajėgų nei 2011 m., kai jų buvo daugiausia.

„Vienas pagrindinių tikslų buvusios misijos buvo rengti Afganistano nacionalinio saugumo pajėgas. Taigi ji buvo ir mokomoji. Tačiau nuo sausio 1 dienos prasidedanti misija bus tik mokomoji. Operacijų mes nebevykdysime, tik patarsime, mokysime, padėsime. Koncentruota ji bus daugiau pagrindiniuose centruose, o, kuo toliau, tuo labiau koncentruosis Kabule, ir tikėsimės, kad anksčiau ar vėliau pasibaigs“, – sako V. Tamošaitis.

Lietuva jau baigė provincijos atkūrimo grupės misiją, oro pajėgų mokymų grupės misiją, o per visus 13 metų vienas svarbiausių momentų, anot V. Tamošaičio, tas, kad labai daug iš Afganistano išmoko Lietuvos kariai: „Mūsų suderinamumas buvo patikrintas praktiškai ir tai padėtų mums ateityje, jei reikėtų operacijas vykdyti Lietuvoje kartu su sąjungininkais. Tokio pobūdžio misijos visada duoda didžiulę naudą ir patirtis, be jokios abejonės, neįkainojama.“

Pasak Jungtinio štabo viršininko, karinės oro pajėgos Afganistane mokė sraigtasparnių įgulas ir techninį personalą, sausumos pajėgos 2005–2013 m. dalyvavo provincijos atkūrimo grupės veikloje Goro provincijoje. O štabo karininkai ne tik stebėjo, bet ir patys dalyvavo procesuose, kurie sureguliuoti kaip šveicariškas laikrodis.

Pasitraukus Vakarams, turi bendradarbiauti kitos šalys

P. Jakobseno įsitikinimu, afganistaniečių, pakistaniečių, rusų, iraniečių, kinų, indų vyriausybėms reikia bendradarbiauti: „Tai reiškia – užtikrinti, kad NATO ir užsienio pajėgų pasitraukimas nereikš atsinaujinusių kovų, pilietinio karo ar galios vakuumo sukūrimo, kuris leistų naujoms karinėms grupuotėms įsikurti, kaip „Al Qaeda“ padarė prieš JAV intervenciją. Nes, jeigu jie nesugebės užtikrinti geresnio valdymo, o Pakistano vyriausybė – labiau bendradarbiauti su Kabulu, bus dar daugiau smurto nei iki šiol.“

Paklaustas, ar intensyvesnis bendradarbiavimas yra realus, profesorius sako manantis teigiamai. „Pastaruosius porą metų dirbau Pakistane, ir, man atrodo, jie jau suvokia, kad ten irgi bus labai blogai, jei Afganistane vėl prasidės pilietinis karas, nes neramumai, destabilizacija, radikalizmas persimes ir į Pakistaną. O politiniai kurstytojai Kabule žino, kad, jei vėl prasidės didžiulis smurtas, o jie ir toliau nesugebės sukurti vyriausybės, Vakarų donorai nustos remti jų biudžetą ir karines pajėgas. Iki šiol jie žinojo, kad JAV išspręs problemas, jei neatsiras kito sprendimo, o dabar JAV nieko nebeišspręs, ir jie patys turės labiau pasistengti“, – tvirtina P. Jakobsenas.

D. Šlekio nuomone, blogiausias galimas scenarijus – Afganistanas taps tuo, kuo tapo Irakas. „Likusi Irako vyriausybė, kai išėjo Vakarai, pati pridarė daug netvarkos, ir mes dabar turime srėbti tą košę, prie kurios ir patys kažkiek prisidėjome. Mes puikiai matome, kokia ten dabar situacija. Dabartinio vadovo rinkimai, ginčai, kompromisų ieškojimai, kai reikėjo netgi trijų ar keturių sekretoriaus Johno Kerry vizitų, kad pagaliau jie susitartų, kas laimėjo. Tai rodo, kokia situacija nestabili, kiek nedaug ten reikia, kad viskas pradėtų byrėti“, – pastebi D. Šlekys.