Pompastiškų Egipto statinių papėdėje – skurdas ir neviltis

Pietums – vištos kojos

A. F. al Sisi, egiptiečiams pasiūlęs apskritai mažiau valgyti ir laikytis dietos, patarimų nešykšti net ir dabar, kai neviltyje atsidūrę piliečiai nebegali nupirkti duonos savo vaikams.

Praėjusių metų pabaigoje Egipto valstybės kontroliuojama žiniasklaida pradėjo kampaniją, kurioje buvo reklamuojama pigių vištos kojų, kaip baltymų šaltinio, nauda. Kitokios rūšies mėsos daugelis egiptiečių tiesiog neįperka.

Nuo praėjusių metų kovo Egipto svaras prarado pusę savo vertės. Maisto produktų kainos per pastaruosius metus vidutiniškai pakilo daugiau nei trečdaliu, o daugumos egiptiečių darbo užmokestis išlieka mažas.

Gruodį metinė infliacija šalyje smarkiai padidėjo ir pasiekė aukščiausią lygį per penkerius metus – 21,3 proc. Nuo sausio pradžios, kai Egipto valiuta dolerio atžvilgiu buvo devalvuota dar 13 proc., Kaire kalbama tik apie vieną temą – kainų augimą.

Todėl ir savotiškas socialinis turgus „Ahlan Ramadan“, kurį pompastiškai atidarė premjeras Mostafa Madbouly, žinovui pasako daug ką. Likus trims mėnesiams iki šventojo ramadano mėnesio pradžios šalyje pradėtose rengti „Ahlan Ramadan“ mugėse turėtų būti prekiaujama visiems prieinamomis kainomis – kad žmonės galėtų įsigyti būtiniausių prekių.

Tarp skurdžiausių arabų šalių

Didėjanti infliacija ir smukęs svaro kursas yra pagrindiniai Egipto ekonomikos krizės, dėl kurios vyriausybė kaltina tik Rusijos karą Ukrainoje, požymiai. „Šią krizę sukėlėme ne mes. Šį karą sukėlėme ne mes, bet Egiptas už tai moka“,  – neseniai per televiziją sakė prezidentas.

Egiptas – tarp didžiausių kviečių importuotojų pasaulyje, todėl neabejotina, kad Rusijos invazija į Ukrainą yra viena iš sparčiai augančių kviečių ir maistinio aliejaus kainų priežasčių. Ši problema paaštrino padėtį šalyje, dar neatsigavusioje po pandemijos, išsekinusios į šalies biudžetą plaukiančias pajamas iš turizmo.

Pasaulio banko duomenimis, 60 proc. egiptiečių (60 mln.) gyvena žemiau skurdo ribos arba netrukus ją pasieks.

Vieno gyventojo pajamos jau dabar yra mažiausios arabų pasaulyje. Perlaidos iš užsienio, visų pirma iš Persijos įlankos arabų valstybių, – yra daugelio šeimų išgyvenimo šaltinis. Tačiau ir jis gali išsekti: Kuveitas nori apriboti darbuotojų migrantų skaičių. Vienas indikatorių, bylojančių apie situaciją Egipte, – tarp nelegalių migrantų, per Viduržemio jūrą keliaujančių į Europą, jau kurį laiką vis daugiau egiptiečių.

Išlaidavimo spąstuose

Vis dėlto, anot ekspertų, ekonominėje bedugnėje šalis atsidūrė ne be Egipto vyriausybės pagalbos. A. F. al Sisi, kurio pirmoji kadencija prasidėjo dar 2014 m. ir kuris prezidentu norėtų likti bent iki 2030 m., vizitinė kortelė – didelio masto ir brangūs objektai.

45 km į rytus nuo Kairo statoma nauja administracinė ir finansinė šalies sostinė. Į kol kas pavadinimo neturintį miestą iš seniai išaugto Kairo turi būti perkeltos valdžios institucijos. Manoma, kad jame gyvens 6–8,5 mln. žmonių. Kiek kainuos šis grandiozinis projektas, neatskleidžiama. Vienintelė viešai šmėžavusi suma – 42 mlrd. JAV dolerių. Pristatant šį projektą, skelbiama, kad tai būsiantis išmanusis miestas, tačiau į akis krinta ne tik modernūs sprendimai, bet ir pompastiški projektai.

Naujojoje sostinėje iškils didžiausias visoje Afrikoje pastatas – 393,8 m aukščio, 77 aukštų dangoraižis „Iconic Tower“. 1,2 mlrd. JAV dolerių vertės projektas, kurį stato Kinijos bendrovė „China State Construction Engeneering“, turi būti baigtas šių metų pirmą ketvirtį. Žinant, kad šalies parlamento persikraustymas į naująją sostinę buvo ne kartą nukeltas, neaišku, ar nebus pavėlintos ir dangoraižio įkurtuvės.

Mieste jau įrengtas aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas – 201,9 m. Planuojamas ir dar vienas aukščio rekordas. Jei bus įgyvendintas projektas „Oblisco Capitale“, pastatas šaus į dangų 1 000 m ir pralenks iki šiol aukščiausią pasaulio pastatą „Burj Khalifa“ Dubajuje.

Dar vienas brangus projektas naujojoje sostinėje svarbus ne tik įvaizdžiui, bet ir saugumui. Pasak Karnegio tarptautinės taikos fondo (Carnegie Endowment for International Peace), jei šalyje kiltų neramumų, naujojoje sostinėje valdžia jaustųsi saugesnė: mieste įrengta apie 6 tūkst. saugumo kamerų.

Jiems reikia raminti piliečius, kita vertus, užsienio, ypač Persijos įlankos valstybėms, tarptautinėms institucijoms, kalbėti priešingus dalykus tokiu būdu tikintis pagalbos.

Tarp kitų brangių pastarojo meto Egipto vyriausybės projektų – plačiausias kabantis tiltas pasaulyje „Rod El Farag“, dar 2002 m. pradėtas statyti Didysis Egipto muziejus, tapsiantis didžiausiu archeologijos muziejumi pasaulyje; kartu su Rusijos valstybine atominės energetikos korporacija „Rosatom“ 300 km į šiaurės vakarus nuo Kairo statoma branduolinė elektrinė. O kur dar daugybė naujų arba atnaujinamų mečečių – A. F. al Sisi, 2013 m. pakeitęs islamiškojo fundamentalizmo organizacijos „Musulmonų brolija“ remtą prezidentą Mohamedą Morsį, šiandien pats atrodo esąs konservatyvios moralės ir religinių vertybių gynėjas.

Tačiau, perfrazavus energijos tvermės dėsnį, pinigai niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda. Išlaidavimo spąstuose save įkalinęs Egiptas jau dabar yra antras pagal dydį Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skolininkas – jį lenkia tik Argentina. Per 46 mėnesius Kairas pasiskolino 3 mlrd. JAV dolerių. Pirmoji daugiau kaip 300 mln. dolerių paskolos dalis buvo paaukota skolai administruoti.

Verslas su antpečiais

Sykiu su skolos grąžinimu TVF reikalauja struktūrinių reformų: mažinti valstybinių įmonių vaidmenį, versti jas mokėti mokesčius, o viešieji pirkimai turėtų būti vykdomi konkurso būdu. Norint apskritai imtis reformų, pirmiausia reikia skaidrumo, kurio per vieną naktį neįdiegsi. Be to, reformos pažeistų svarbiausio A. F. al Sisi ramsčio – Egipto kariuomenės – interesus.

Valdant buvusiam generolui A. F. al Sisi, Egipto kariuomenė tapo kaip niekada galinga ir turtinga. Kariuomenė įgyvendina daugybę projektų, o ribos tarp jos faktinių užduočių ir verslumo seniai išsitrynė. A. F. al Sisi dar 2014 m. tikino, kad kariuomenė sugeba įgyvendinti milžiniškus infrastruktūros projektus tris ar keturis kartus greičiau nei privatusis sektorius.

Šiandien Egipto kariuomenė daro įtaką beveik visoms šalies ekonomikos sritims: kariuomenė valdo degalines, buitinės technikos, chemijos ir maisto pramonės įmones. Armija aktyviai dalyvauja statybų versle. Pvz., karinis koncernas „El Arish Cement Company“ prieš keletą metų pastatė didžiausią Egipte cemento gamyklą. Nors skelbta, kad 1 mlrd. JAV dolerių gamykla itin svarbi šalies ekonomikai, 2018 m. jos gamybos pajėgumai siekė tik 12,6 mln. t cemento per metus, nors bendri Egipto pajėgumai – apie 79 mln. t.

Anot agentūros DPA, duomenys apie kariuomenės verslą skelbiami tik netikslūs, o Yezidas Sayighas iš „Carnegie Foundation“ teigia, kad jau dabar ieškoma atsarginių sprendimų, kurie leistų kariuomenei išsaugoti savo galią.

Kita vertus, vargu, ar A. F. al Sisi iš viso galėtų mesti iššūkį kariuomenei, kurios statusas Egipte yra gerokai romantizuotas. Net kai 2011 m. vasarį ji privertė atsistatydinti tris dešimtmečius šalį valdžiusį Hosnį Mubaraką, tai ji darė ne iš meilės žmonėms, kaip daugelis norėjo manyti, bet dėl buvusio kariškio H. Mubarako noro valdžią perleisti savo sūnui verslininkui.

Suteikdamas galimybę kariuomenei vykdyti minėtus pompastiškus projektus, A. F. al Sisi siekia sustiprinti režimo ir armijos ryšius. Šalies ūkiui jų nauda abejotina.

Sueco kanalo plėtra (vietomis praplėstas ir pagilintas senasis kanalas, dalį jo dubliuoja nauja vaga) buvo finansuojama 2014 m. išplatinus obligacijų su 12 proc. palūkanomis, o dalyvavimas projekte vadintas kiekvieno patrioto pareiga. Tuomet kalbėta, kad atnaujinus Raudonąją ir Viduržemio jūras jungiantį vandens kelią bus gaunama iki 100 mlrd. JAV dolerių per metus. Tačiau projektas ne toks sėkmingas: per pirmuosius kelerius metus pajamos iš kanalo faktiškai sumažėjo ir jį valdanti bendrovė net negalėjo padengti paskolos įmokų. 2018 m., kai Egipto ekonomika siekė 249 mlrd. JAV dolerių, bendros Sueco kanalo pajamos sudarė tik 5,7 mlrd. dolerių.

Pompastiškiems projektams pinigų negailinti vyriausybė ignoruoja tikruosius poreikius. Pvz., neskiriama dėmesio ekonomikai svarbiai naujai infrastruktūrai – apleistai geležinkelių sistemai, kuria kasdien naudojasi apie 1,4 mln. keleivių ir kurioje kasmet įvyksta vis daugiau avarijų, modernizuoti.

Vėl diskutuojama apie Pietų Egipto plėtros projektą, kuriuo siekiama plotus šalies pietvakariuose paversti žemės ūkio naudmenomis. Šiuo tikslu į Toškos įdubą būtų nukreipiami dideli vandens kiekiai iš Nasero rezervuaro. 420 tūkst. ha plote dar 2017 m. turėjo banguoti javų jūra ir turėjo būti sukurta 3 mln. darbo vietų, tačiau šie planai įgyvendinti tik mintyse. Idėja, kad lengvatomis, nemokamomis sėklomis ir trąšomis į šalies pietus pavyktų suvilioti Kairo ir Aleksandrijos universitetų absolventus, žlunga. Po žvalgytuvių Toškoje dauguma grįžta į didmiesčius gūžčiodami pečiais: kaip gyvensi ten, kur nėra tinkamo susisiekimo nei automobiliu, nei lėktuvu. Užuot pabaigusi šį projektą, vyriausybė toliau padengia dalį importuojamų kviečių kainos.

Dvilypis įvaizdis

Ekonominės krizės akivaizdoje Egipto vadovams tenka balansuoti tarp dviejų kraštutinumų. Viena vertus, jiems reikia raminti piliečius, kita vertus, užsienio, ypač Persijos įlankos valstybėms, tarptautinėms institucijoms, kalbėti priešingus dalykus ir tokiu būdu tikėtis pagalbos. Esą Egiptas yra per didelė šalis, kad būtų galima leisti jai bankrutuoti.

Turtingos Persijos įlankos valstybės baiminasi, kad nestabilumas daugiausia gyventojų turinčioje arabų šalyje gali kelti pavojų ir jų autokratinėms politinėms sistemoms. Jos yra paskelbusios, kad toliau laikys 7,7 mlrd. dolerių vertės savo indėlius Egipto centriniame banke, tačiau tuo pat metu žvalgosi į pelningų Egipto bendrovių akcijas. O ir diskusijose apie pagalbą Egiptui nuskamba skirtingų nuomonių. Pvz., Kuveito parlamento narys Osama Al Shaheenas įspėjo savo vyriausybę aklai neinvestuoti daugiau pinigų į Egipto ekonomiką ir reikalauja atsiimti Kuveito indėlius.

Saudo Arabijos finansų ministras Mohammedas Al Jadaanas Davoso susitikime pareiškė, kad baigėsi laikai, kai karalystė teikė tiesiogines tarptautines finansines dotacijas be jokių sąlygų. „Dabar bendradarbiaujame su tarptautinėmis finansų institucijomis ir reikalaujame realių reformų“, – sakė jis akivaizdžiai Egiptui adresuotoje kalboje.